Šiemet kovo 9-ąją sukanka 25 metai nuo tos dienos, kai buvo užverstas svarbus ir ilgiau nei keturis dešimtmečius trukęs Lietuvos futbolo istorijos puslapis
Rimas Mackevičius
Pavasario popietę Odesoje Vilniaus „Žalgiris“ sužaidė paskutines TSRS (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos) aukščiausios lygos čempionato rungtynes.
Tai buvo pirmos ir, kaip vėliau paaiškėjo, paskutinės 1990 metų TSRS čempionato rungtynės, kuriose dalyvavo žalgiriečiai. Deja, lygioje kovoje jos buvo pralaimėtos 0:1 vienam stipriausių tuo metu Ukrainos klubų Odesos „Černomorec“.
Mūsų vyrams, gerai pasirengusiems sezonui ir turėjusiems ne vieną palankią progą pelnyti įvartį, nepasisekė: vienintelį kartą kamuolys įlėkė į vartus paskutinę rungtynių minutę, kai teisėjas paskyrė 11 metrų baudinį šeimininkų naudai. Geriausias odesiečių puolėjas G.Kondratjevas smūgiavo tiksliai.
Rungtynės vyko pagrindiniame Odesos stadione, kuris tuomet vadinosi Juodosios jūros laivyno centriniu stadionu. Buvo puikus saulėtas penktadienis – 23 laipsniai šilumos. Į tribūnas susirinko 21 500 žiūrovų – ne tik dėl gero oro, bet ir dėl puikaus „Černomorec“ ekipos starto čempionate: pirmajame ture odesiečiai kovo 5 dieną namie 3:1 įveikė Minsko „Dinamo“.
Prieš 25 metus Vilniaus „Žalgirio“ garbę Odesoje gynė šie futbolininkai: vartininkas Valdemaras Martinkėnas (geriausias 1989 metų sezono Lietuvos futbolininkas), gynėjai Arūnas Žėkas, Viačeslavas Sukristovas (1988 metų Europos čempionato sidabro medalininkas), Romas Mažeikis, Vladimiras Buzmakovas, saugai Virginijus Baltušnikas, Robertas Tautkus, Valdas Ivanauskas, Robertas Fridrikas, puolėjai Gediminas Šugžda, Arminas Narbekovas (1988 metų Seulo olimpiados čempionas). Komandą treniravo Benjaminas Zelkevičius.
„Černomoreco“ – „Žalgirio“ rungtynės nebuvo rodomos per Lietuvos ar Centrinę sąjunginę televiziją, todėl Lietuvoje galima buvo pamatyti tik trumpą reportažą su įdomiausiais epizodais, parodytą populiarioje anuomet Centrinės televizijos laidoje „Futbolo apžvalga“. Pagal tai, ką pamatėme, galima buvo susidaryti įspūdį, kad žalgiriečiai žaidė tikrai ne blogiau už šeimininkus. Apmaudi pražanga pačioje pabaigoje, apmaudus pralaimėjimas.
Teisėjas iš Minsko V.Žukas, tuo metu vertintas kaip vienas geriausių TSRS futbolo arbitrų, buvo negailestingas svečiams. Be lemtingo 11 metrų baudinio į mūsų vartus jis parodė geltonas korteles Buzmakovui ir Ivanauskui.
Išvakarėse „Žalgirio“ ir „Černomoreco“ dubleriai ten pat Odesoje sužaidė 0:0.
Turbūt skaitančiam šias eilutes „Žalgirio‘ gerbėjui keista, kad mūsų komanda pradėjo paskutinį savo tarybinį čempionatą nuo antrojo turo. Tai paprasta paaiškinti: pirmajame ture „Žalgiris“ turėjo žaisti Lančchutyje su „Gurija“, bet rungtynės neįvyko, nes Gruzijos klubai pareiškė nedalyvausiantys TSRS čempionate, žaisiantys Gruzijos pirmenybėse.
Trečiajame ture žalgiriečiai turėjo žaisti kovo 17 dieną, šeštadienį, namie su Maskvos „Dinamo“, bet priimti prieš tai (kovo 11-ąją) svarbūs mūsų šalies likimui politiniai sprendimai įnešė pokyčių.
„Žalgirio“ futbolininkai pasitraukė iš TSRS čempionato (beje, kaip ir Kauno „Žalgirio“, Vilniaus „Statybos“ krepšininkai, „Kuro aparatūros“ tinklininkai ir visi kiti).
Prasidėjo nauji laikai. Kovo 17 dieną „Žalgiris“ savo stadione žaidė ne su maskviečiais, o su Klaipėdos „Sirijumi“ draugiškas rungtynes.
Iš pradžių vadinta Vilniaus „Dinamo“ (1947 m.), vėliau kurį laiką – Vilniaus „Spartaku“ (1948–1961 m.), o nuo 1962 metų – Vilniaus „Žalgiriu“, komanda buvo Lietuvos futbolo gerbėjų pasididžiavimo (po nuostabių pergalių) ir skausmo (po gniuždančių pralaimėjimų) objektu. Faktiškai tai buvo Lietuvos rinktinė, nors jos oficialiai taip niekas nevadino. Vadino truputį kitaip, bet labai suprantamai – Lietuvos reprezentantai.
Dalyvauti TSRS pirmenybėse Lietuvos futbolininkai pradėjo ir baigė pralaimėjimu. Pradžioje 1947 metų gegužės mėnesį Vilniuje 1:2 nusileista Maskvos „Lokomotyvui“, atsisveikinta nesėkme Odesoje. Tarp tų datų buvo daug gražių pergalių, kurias prisimins „Žalgirio“ gerbėjai.
Per 43 sezonus ir dar vienerias rungtynes komandoje žaidė daugiau nei 200 futbolininkų, tarp jų mažiau nei dešimt kviestinių žaidėjų iš kitų TSRS respublikų (iš užsienio valstybių kviesti buvo draudžiama). Tik vienas jų prigijo – iš Maskvos „Spartako“ atvykęs vartininkas Michailas Averbuchas, žaidęs 1962–1968 metais. Jis liko gyventi Lietuvoje, vėliau geru vartininku tapo ir jo sūnus, kuris žaidė Lietuvos pirmenybėse.
Prieš 25 metus „Žalgirio“ meistrų komandą pakeitė nauji futbolininkai, o klubas, kuris pergyveno ir šilta, ir šalta, dabar vėl džiaugiasi pakilimu.
Nuo šio sezono Vilniaus „Žalgirio“ logotipe įrašytas skaičius 1947. Garsaus klubo istorija tęsiasi.
