2022 gegužės 16

„Žalgirio“ 75 metai: kelią pradėjo rungtynės Vilniuje


Futbolo klubas „Žalgiris“ šį sezoną pažymi 75 metų jubiliejų. Jis skaičiuojamas nuo 1947 m. gegužės 16 dienos, kuomet susikūrusi reprezentacinė Vilniaus ir visos šalies futbolo komanda sužaidė pirmąsias rungtynes.

Apie jas ir komandos kelią į viršūnes ir nuokalnes – ilgamečio komandos aistruolio, futbolo entuziasto Rimo Mackevičiaus akimis.

Šiemet sukanka šimtas metų Lietuvos futbolui. Per tą laiką buvo šaunių pergalių, nusivylimo laikotarpių, išsipildžiusių ir neįgyvendintų vilčių. Lietuvos futbolas nuo pat pradžių turėjo ištikimų gerbėjų, kuriems net kuklios pergalės atnešdavo daug džiaugsmo.

Ne vien šį didįjį futbolo jubiliejų švenčiame 2022 metais.

Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubui, kuris nuo 1947 iki 1990 metų buvo neoficiali Lietuvos rinktinė (juos kukliai vadino Lietuvos reprezentantais) sukanka 75 metai.

1947 metų gegužės 16 dieną Lietuvos sostinės pagrindiniame stadione (vėliau tapusiu „Žalgirio“ stadionu), buvusiame nuo prieškario laikų gražioje, saulėtoje vietoje prie Neries ir Vilnelės santakos (lenkai jį vadino „Stadion na Pióromoncie“; Pióromont – toks buvo dabartinės Juozapavičiaus gatvės pavadinimas), pirmą kartą TSRS (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos) čempionato rungtynes žaidė reprezentacinė Lietuvos komanda, pavadinta Vilniaus „Dinamo“ vardu.

Tai buvo antros pagal pajėgumą pirmenybių pakopos, vadintos Antrąja grupe, vienos iš šešių zonų rungtynės. Pirmasis varžovas buvo labai stiprus – Maskvos „Lokomotyvas“, 1936 metais laimėjęs pirmą TSRS taurės turnyrą. Nenuostabu, kad vilniečiai debiutą pralaimėjo 1:2. Vėliau maskviečiai užėmė pirmąją vietą ir savo zonoje, ir visoje grupėje – įkopė į stipriausiųjų gretas.

Pirmasis Vilniaus „Dinamo“ ekipos pasirodymas TSRS čempionate įamžintas kino juostoje: rungtynės, kurios vyko stebint (jei tikėti įgarsinusio filmą diktoriaus žodžiais) 15 tūkstančių futbolo mėgėjų, buvo nufilmuotos ir jų trumpi epizodai parodyti „Tarybų Lietuvos“ kino žurnalo 21 (gegužės mėnesio) numeryje.

Pirmą sezoną Vilniaus „Dinamo“ komandoje nebuvo nė vieno žaidėjo, nė vieno trenerio iš svetur, visi – Lietuvoje gimę ir užaugę. Ši tradicija daug metų buvo nuosekliai tęsiama.

1948 – 1961 metais reprezentacinė Lietuvos futbolo komanda buvo vadinama Vilniaus „Spartako“ vardu. Per 14 sezonų spartakiečiai geriausiai žaidė 1952 – 1954 metų laikotarpiu, kai savo jėgomis įkopė į stipriausiųjų grupę („A“ klasę), bet 1953 metais debiutuodami joje po puikaus starto (po 5 turų nebuvo pralaimėję ir rikiavosi viršuje) nesugebėjo išvengti nesėkmių ruožo ir paskutinės 11 vietos. 1954 metais tik per plauką negrįžo į stipriausiųjų grupę, kai užėmė antrąją vietą „B“ klasės finaliniame turnyre Donecko mieste (reikėjo pirmos, bet pritrūko dviejų taškų, nors šešių stipriausių komandų varžybose niekam nebuvo pralaimėta).

Tos komandos ramsčiai buvo V. Saunoris, M. Daukša, Z. Ganusauskas, A. Mačiulis, J. Mačiulis, P. Liutkevičius, R. Liutkevičius, A. Kulikauskas, S. Petraitis, vartininkai V. Tučkus ir A. Stelmokas.

Vilniaus „Spartakas“ žaidžia savo stadione 1953 metais su Kijevo „Dinamo“. Tribūnos pilnos žiūrovų. Oras gražus. Tikra sporto šventė. Rezultatas irgi neblogas – su visuomet stipria Ukrainos sostinės komanda sužaista 0:0.

1955 – 1959 metais Vilniaus „Spartakas“ buvo „B“ klasės vidutiniokas.

Kai 1960 metais TSRS futbolo federacija nutarė žymiai padidinti „A“ klasės komandų skaičių ir į stipriausiųjų grupę pakviesti Lietuvos reprezentantus, Vilniaus spartakiečiai buvo tam visiškai nepasiruošę. Nei 1960, nei 1961 metais jie netapo pilnaverčiais varžovais „A“ klasės senbuviams, patyrė daug skaudžių pralaimėjimų.

1962 metų pavasarį (prieš 60 metų – dar vienas jubiliejus) Vilniaus „Spartakas“ tapo „Žalgiriu“.

Pirmasis sezonas su „Žalgirio“ vėliava nebuvo sėkmingas: paskutinė 22 vieta „A“ klasėje ir nusileidimas į silpnesniųjų kompaniją. Kopimą į futbolo šlovės kalną vėl reikėjo pradėti nuo papėdės.

1965 metų pergalingų rungtynių (2:0) su Krasnodaro „Kubane“ akimirka: puola veržlusis puolėjas G.Kalėdinskas.

1982 metais žalgiriečiai pasiryžo vėl įkopti į Aukščiausiąją lygą ir pasiekė šį tikslą, užėmė Pirmoje lygoje pirmąją vietą (papildomose rungtynėse Simferopolyje 1:0 po S.Jakubausko gražaus įvarčio nugalėjo Kišiniovo „Nistru“ ekipą).

Mažaisiais aukso medaliais už pirmąją vietą buvo įvertinti ne tik treneriai B. Zelkevičius, S. Ramelis, G. Kalėdinskas, bet ir puikiu žaidimu įgalinę komandą kopti į viršų S. Danisevičius, S. Jakubauskas (23 įvarčiai), V. Rasiukas, K. Latoža, V. Kasparavičius, vartininkas V. Jurkus, R. Turskis, A. Janonis, A. Mackevičius, E. Malkevičius, S. Baranauskas, K. Gražulis ir kiti.

Prasidėjo šlovingiausi “Žalgirio“ laikai.

Startas buvo atsargus. Vienodu rezultatu 0:0 sužaista Taškente su „Pachtakoru“, Leningrade su „Zenitu“, Vilniuje su Tbilisio „Dinamo“. Ketvirtose rungtynėse namie su Baku „Neftči“ gynėjas K.Gražulis įmušė pirmą „Žalgirio“ įvartį, kuris atnešė pergalę 1:0. Toliau būta pergalių, neišvengta ir nesėkmių, bet kaip stebuklingoje pasakoje žalgiriečiai tapo pirmojo rato nugalėtojais, pavergė visos Tarybų Sąjungos futbolo gerbėjus darniu, apgalvotu, korektišku žaidimu.

Pirmoje vietoje išsilaikyta trumpai, nes traumą gavo pagrindinis vartininkas V. Jurkus, o tinkamos pamainos jam tada dar nebuvo. Vis dėlto galutinė penktoji vieta – aukščiausias ligi tol Lietuvos futbolo pasiekimas ir didelė viltis ateičiai, Tą sezoną komandoje sėkmingai debiutavo A. Narbekovas, R. Mažeikis, V. Buzmakovas. Paskutines, 515 rungtynes „Žalgiryje“ sužaidė Kęstutis Latoža (Kutaisyje). Jis iki šiol pirmasis pagal sužaistų Vilniaus reprezentacinėje komandoje rungtynių skaičių. „Žalgirį“ treniravo A. Liubinskas.

1984 metų sezoną žalgiriečiai baigė devinti tarp 18 komandų, bet nudžiugino pergalėmis prieš Kijevo „Dinamo“ (1:0 namie), Maskvos „Spartaką“ (du kartus po 2:1), Maskvos „Dinamo“ (1:0 namie, 2:1 Maskvoje). Komandoje debiutavo V. Ivanauskas.

1985 metų sezono pradžia prisvilo. Sugrįžus treneriui B. Zelkevičiui, ne iš karto, o palaipsniui žaidimas gerėjo. Teko pergyventi 11 turą, kai „Žalgiris“ namie pralaimėjo 1:5 Maskvos „Dinamo“ ir buvo paskutinis lentelėje. Po pergalės dvyliktame ture prieš Donecko „Šachtiorą“ 1:0 prasidėjo „Žalgirio“ atgimimas. 12 rungtynių be pralaimėjimo, ir „Žalgiris“ – jau šeštas. Galutinė septintoji vieta atrodė visai gražiai.

1986 metų pagrindinis akcentas – fantastiška pergalė 3:0 lapkričio 17 dieną Kijeve prieš kovojusį dėl čempionų vardo „Dinamo“. A. Mackevičiaus, K. Ruzgio, I. Pankratjevo taiklūs smūgiai leido pasiekti tai, kas atrodė neįmanoma. Galutinė vieta – aštuntoji.

1987 metais šventėme žalgiriečių bronzos medalius TSRS čempionate ir auksą Universiadoje Zagrebe, kur jie atstovavo visai TSRS studentijai, bet žaidė baltais – žaliais dryžuotais „Žalgirio“ marškinėliais.

Sėkmingiausio Lietuvos futbolo istorijoje sezono didvyriai: treneriai B.Zelkevičius, G.Kalėdinskas, E.Riabovas, V.Jančiauskas, vartininkai V. Jurkus ir A. Kalinauskas, aikštės žaidėjai A. Narbekovas (16 įvarčių čempionate), V. Rasiukas, S. Jakubauskas, A. Janonis, R. Mažeikis, V. Sukristovas, S. Baranauskas, I. Pankratjevas, V. Ivanauskas, V. Buzmakovas, K. Ruzgys, A. Mackevičius, R. Tautkus, G. Kviliūnas, V. Baltušnikas, V. Bridaitis, G. Šugžda, S. Tamulevičius. Ryškiausi akcentai – pergalės Vilniuje prieš Maskvos „Spartaką“ (5:2), Maskvos CASK (3:0) ir Maskvos „Dinamo“ (4:0).

1988 metai leido „Žalgiriui“ aukščiausiai klubo istorijoje įkopti TSRS taurėje – į pusfinalį. Deja, kelią į finalą užtvėrė Charkovo „Metalistas“, laimėjęs Vilniuje 2:1, o vėliau iškovojęs taurę.

TSRS čempionate „Žalgiris“ penktas. Debiutas UEFA taurėje gerai prasidėjo Vilniuje (2:0 prieš „Austria“ ekipą), bet liūdnai baigėsi Vienoje (2:5).

1988 metais keli žalgiriečiai pasipuošė medaliais TSRS rinktinių sudėtyje: V. Sukristovas gavo Europos čempionato sidabrą, o A. Narbekovas ir A. Janonis parvežė iš Seulo olimpinį auksą.

1989 metų sezonas buvo paskutinis, kurį „Žalgiris“ TSRS čempionate sužaidė iki galo. Galutinė ketvirtoji vieta, kurią žalgiriečiai užsitikrino įveikdami paskutinėse rungtynėse Vilniuje 2:1 naujuosius čempionus Maskvos spartakiečius, nuteikė labai maloniai. „Žalgiris“ tais metais savo stadione nepralaimėjo nė vienerių čempionato rungtynių: 10 pergalių, 5 lygiosios.

UEFA taurėje įveiktas pirmasis barjeras – Geteborgo IFK klubas (2:0 Vilniuje, 0:1 svečiuose). Pergalingus įvarčius į švedų klubo vartus įmušė R. Fridrikas. Deja, Belgrado „Crvena Zvezda“ buvo per stipri (1:4 ir 0:1).

Po 1990 metų kovo 11 dienos pasikeitė Lietuvos gyvenimas, įskaitant ir futbolą. Naujomis aplinkybėmis Vilniaus „Žalgiris“ kaip reprezentacinė Lietuvos komanda, sukurta dalyvavimui ir pergalėms TSRS čempionate, nustojo egzistuoti. Senasis „Žalgiris“ lyg suskilo į dvi dalis. Liko Vilniaus „Žalgiris“ kaip turtingas tradicijomis futbolo klubas, bet jau nevienijantis geriausių mūsų šalies futbolininkų. Buvo atkurta Lietuvos nacionalinė rinktinė, bet ji jau niekada neturėjo galimybės tiek drauge treniruotis, kiek senasis „Žalgiris“.

Paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje „Žalgiris“ sugebėjo pasipriešinti garsiai Roterdamo „Feyenoord“ komandai (1994 metų rudenį sužaista 1:1 Vilniuje ir 1:2 Roterdame), po metų kaip lygūs su lygiais kovojo su stipriu Turkijos „Trabzonspor“ klubu (2:2 namie ir 0:1 svečiuose), bet palaipsniui vis labiau silpo, kol naujojo tūkstantmečio pradžioje vos visiškai neišnyko.

Išgelbėjo „Žalgirį“ nuo išnykimo žmonės, kuriems gyvenimas be šio klubo neįsivaizduojamas. Tai jų dėka mes šiandien švenčiame 75 metų jubiliejų ir tikimės sulaukti šimtmečio.

Po atgimimo, prasidėjusio 2009 metais, „Žalgiris“ greitai stiprėjo ir 2013 metais nudžiugino gerbėjus sėkmingu pasirodymu Europos lygoje, kur įkopė iki ketvirtojo laiptelio, įveikęs Airijos, Armėnijos ir Lenkijos klubus, o stabtelėjęs ties tuo laikotarpiu neįveikiama kliūtimi – galingu Zalcburgo klubu iš Austrijos. Beje, tais metais ypatingos pagarbos sulaukė ir „Žalgirio“ aistruoliai, kuriems po atsakomųjų rungtynių Vilniuje plojimais dėkojo ne tik savi žaidėjai, bet ir futbolininkai iš Zalcburgo.

Buvo vertų dėmesio rungtynių ir vėliau: svečiuose sužaista 0:0 su daugkartiniu Švedijos čempionu „Malmö“, įveiktas Vilniuje 2:1 stiprusis „Ludogorec“ iš Bulgarijos, Sevilijoje garbingai sužaista ir tik 0:1 pralaimėta vietos futbolo klubui. Tikime, kad gražiausios „Žalgirio“ pergalės – ateityje.

Ko palinkėti gimimo dienos proga garbingam ir mylimam jubiliatui? Visų pirmą – pagaliau prasiveržti į kurio nors UEFA taurės turnyro grupių etapą. Po to – kada nors pasistatyti savo stadioną. O visų svarbiausia – puikios sveikatos visiems „Žalgirio“ žaidėjams, treneriams, vadovams, aistruoliams.

Autorius Rimantas Mackevičius –  „Žalgirio“ komandos gerbėjas nuo 1964 metų,  knygos apie futbolą „Milijonų aistra“ autorius, ilgus metus bendradarbiauja spaudoje, televizijoje ir radijuje futbolo temomis.