2022 balandžio 5

„Žalgirio“ komandos vardui ir spalvoms – 60 metų


Šiais metais tituluočiausias Lietuvos futbolo klubas „Žalgiris“ švenčia 75 metų jubiliejų nuo komandos įsikūrimo. Ilgoje klubo istorijoje išsiskiria ir dar viena ypatinga sukaktis – jau 60 metų komanda vadinasi dabartiniu pavadinimu bei žaidžia žaliai baltomis spalvomis.

Pirmąsias kontrolines rungtynes „Žalgirio“ pavadinimu komanda sužaidė prieš šešis dešimtmečius, 1962 m. balandžio 5 d.

Apie šį jubiliejų ir istorines jo aplinkybes „Žalgirio“ svetainei papasakojo futbolo istorikas, statistikas, knygų autorius ir ilgametis komandos gerbėjas Gediminas Kalinauskas.

Pradžia – po kitomis vėliavomis

Komandos pradžia laikoma netrukus po karo, 1947 metais, susikūrusi Vilniaus meistrų ekipa, kuri pirmąsias rungtynes sužaidė gegužės 16 d. Ši data laikoma klubo gimtadieniui.

Ilgainiui komanda tapo savotiška Lietuvos rinktine su geriausiais respublikos žaidėjais, tik po klubinės komandos vėliava.

Pirmaisiais metais ji vadinosi „Dinamo“ – tuo metu populiarus sporto komandų pavadinimas. Ilgą laiką Sovietų sąjungoje, į kurios sudėtį Lietuva pateko po okupacijos, komandų pavadinimai priklausė nuo ją priglaudusių sporto draugijų pavadinimų.

Oficialiai Sovietų sąjungoje nebuvo profesionalių žaidėjų, tačiau realybėje „Dinamo“ buvo gerai finansuojama, geriausi žaidėjai būdavo papildomai fiktyviai įdarbinami, gaudavo dviejų milicininkų algas. Tačiau savo komandą panorėjo turėti ir „Spartako“ draugija. Jau po metų ji pradėjo knistis po „Dinamo“ pamatais ir 1948 metais perėmė komandos regalijas.

Perėjus prie bendro sąjunginės „Spartako“ draugijos katilo finansavimas sumenko. Nors žaidėjai galėjo užsidirbti už laimėtas rungtynes tiek namuose, tiek išvykoje, komanda galėjo gauti 60 proc. per kiekvienas rungtynes surinktų lėšų. Už lygiąsias buvo skirstoma 50 proc., už pralaimėjimą – 40 proc. Visgi gerų rezultatų nebuvo, žaidėjai patys susirasdavo fiktyvių darbų.

Pavadinimų kaita

Anot G. Kalinausko, futbolo komanda su pavadinimu „Žalgiris“ dar 1934 m. buvo atsiradusi Plungėje. Pavadinimas sporto pasaulyje išliko ir okupacijos laikotarpiu. „Žalgirio“ sporto draugija, kuri gyvuoja iki šiol, įkurta dar 1944 m. kovo mėnesį, dar II pasauliniam karui nepasibaigus.

1945 metais komandos tokiu pavadinimu buvo Kaune, Šiauliuose, Marijampolėje (kur nuo 1942 m. buvo ir „Sūduva“). 1946 m. buvo Kėdainiuose, Ukmergėje, daugelyje rajonų, net tokiuose miesteliuose kaip Sendvaris ir Kybartai (pastarajame vietoje „Sveikatos“).

Utenos „Žalgiris“ nuo 1947 m. devynis sezonus išlaikė savo pavadinimą, o 1956 m. tapo „Spartaku“. Tuo metu buvo galima laisvanoriškai pasirinkti draugiją, todėl pavadinimus daug kas keitė. Marijampolės „Žalgiris“ 1949 m. pareiškė kad vietos taryba nesirūpina futbolo komanda, ir nutarė pereiti į „Spartako“ draugiją, pasivadino „Spartaku“. Dėl to net kilo kuriozas, kai Panevėžio ekipa tvarkaraštyje ruošėsi žaisti prieš vieno pavadinimo komandą, ir nustebo aikštėje pasirodžius kitai ekipai.

Kodėl tarp visų „Dinamo“ ir „Spartakų“ priespaudos ir cenzūros laikotarpiu buvo leidžiamas toks istorinis, lietuvių tautai reikšmingas pavadinimas kaip „Žalgiris“, aiškaus atsakymo nėra.

Kaip bebūtų, sovietiniais laikais sportas buvo viena iš sričių, kur tautinis identitetas tam tikromis formomis galėjo pasireikšti. 1960 m. komandos nacionaliniais pavadinimais atsirado Moldovos, Uzbekistano, Kazachstano respublikose: Kišiniovo „Moldova“, Taškento „Pachtakor“, Almatos „Kairat“.

Tais pačiais metais apie tai buvo svarstoma ir Lietuvoje. Tačiau kaip G. Kalinauskui pasakojo ilgametis Lietuvos sporto komiteto vadovas Jonas Uloza, siūlymui suteikti „Žalgirio“ pavadinimą tuometinis komandos viršininkas Georgijus Glazkovas griežtai prieštaravo. Jis kalbėjo, kad Žalgirio mūšį prieš kryžiuočius (vokiečius) laimėjo daugiausiai lietuvių pajėgos (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės), o pagal tarybinę liniją II pasauliniame kare vokiečius nugalėjo rusai. Todėl esą tokio pavadinimo neturėtų būti. Nepaisant to, pasikeitimas po poros metų įvyko.

Sovietinės biurokratijos sprendimai

Šalies futbole buvo daugialypis valdymas – iki 1962 m. futbolo ūkį tvarkė Lietuvos respublikos profsąjungų taryba. Kita institucija – Lietuvos sporto komitetas daugiausiai užsiėmė respublikos futbolo pirmenybių vykdymu. Vilniaus meistrų komanda daugiausiai rūpinosi tuometinės Lietuvos futbolo federacijos vadovai ir jos futbolo vyriausiasis treneris.

Tais metais nutarta Lietuvoje „Žalgirio“ ir „Spartako“ draugijas apjungti – ir jau vadinti „Žalgirio“ vardu.

1962 m. kovo 15 d. Lietuvos respublikos profsąjungų tarybos prezidiumo posėdyje buvo svarstoma kelios dešimtys įvairių klausimų. 11 punktu buvo svarstyti ir sporto reikalai. Pasisakė eilė žinomų profsąjungų ir sporto veikėjų. Svarstyta „tikslu pagerinti fizkultūrinį ir sportinį darbą tikslinga sutelkti jėgas ir lėšas dviejų pajėgesnių profsąjunginių sporto draugijų „Žalgiris“ ir „Spartakas“ vienoje draugijoje <…> Sujungimas padės pagerinti vadovavimą fizkultūriniam darbui, geriau panaudoti kadrus ir lėšas, sumažinti administracinio valdymo aparatą, geriau panaudoti sporto bazes, gauti žymią finansinę naudą. Lėšos būtų panaudotos fizinės kultūros ir sporto plėtrai.“

Posėdyje minėta Respublikinė profsąjungų taryba nutarė:  „1. Pripažinti tikslingu apjungti <…> sporto draugijas „Žalgiris“ ir „Spartakas“ į vieną <..> organizaciją Lietuvos sporto draugiją (LSD) „Žalgiris“.  2. Prašyti <…> perduoti visas lėšas apjungtai LSD „Žalgiris“.  3. Prašyti <…> sujungti respublikines LSD „Žalgiris“ ir „Spartakas“ į vieną draugiją „Žalgirio“ pavadinimu.“

Lietuvos TSR Ministrų taryba kovo 17 d. potvarkyje pritarė ir nurodė: „Žalgirio“ draugija turės aptarnauti ir vietinės pramonės organizacijų bei komunalinio ūkio įmonių sporto kolektyvus, kuriuos šefavo „Spartakas“. Finansų ministerija <…> turi skirti lėšų.“

Balandžio 4 d. pritarimas gautas ir Maskvoje: visasąjunginės profsąjungų Centro tarybos sekretoriatas nutarė apjungti Lietuvos Respublikos sporto organizacijas „Žalgiris“ ir „Spartakas“ į vieną draugiją „Žalgiris“.

Balandžio 5 d. Lietuvos profsąjungų tarybos prezidiumas nutarė:  „1) įpareigoti LSD „Žalgiris“ ir „Spartakas“ perduoti naujai LSD „Žalgiris“ miestų tarybas su visomis žinybinėmis organizacijomis, įstaigomis, sporto bazėmis, su jų lėšomis, <..> pastatus ir sporto statinius <…>“

Žaliai baltų startas

1962 m. „Žalgirio“ rungtynės, dešinėje – R. Kučinskas.

1962 m. pavasarį „Žalgiris“ – tuomet žaidęs TSRS A klasėje (elitiniame divizione) – kartu su dubleriais treniravosi Kislovodske.

Su naująja „Žalgirio“ apranga (balti marškinėliai su žalia juosta ir žaliomis kojinėmis) komandos dubleriai žaidė kontrolines rungtynes balandžio 1 d. su Kislovodsko „Čaika“ komanda ir laimėjo 5:2.

Pagrindinė „Žalgirio“ ekipa balandžio 5 d. Kislovodske žaidė kontrolines rungtynes su Šachtų (Rostovo srt.) „Šachtioru“ ir pralaimėjo 0:1.

„Žalgiris“ nauju pavadinimu žaidė tokios sudėties: Leonas Dūda, Antanas Jundulas, Algirdas Kulikauskas, Romualdas Vasiliauskas, Stanislovas Krocas, Antanas Stankevičius, Ričardas Kučinskas, Stanislovas Ramelis, Antanas Kaveckas (46 min. Nikolajus Vielkinas), Pranas Šeputis, Arvydas Binkauskas (46 min. Ričardas Milevičius).

Tiesa, aikštėje nauja vėliava sėkmės neatnešė – komanda iškrito iš elitinio diviziono. Sugrįžimo teko laukti daugiau nei du dešimtmečius – 1983 m. Devintasis dešimtmetis buvo geriausias komandai sovietiniu laikotarpiu, o geras futbolininkų žaidimas sutapo ir su tautiniu atgimimu, didėjančiu pasipriešinimu sovietinei okupacijai. „Žalgirio“ vardas tapo vienu iš jos simbolių ir svarbia Lietuvos istorijos dalimi.

***

Straipsnis parengtas pagal G. Kalinausko surinktą informaciją. Autorius – įvairių istorinių knygų apie „Žalgirį“ ir šalies futbolą autorius, nuo 1960 tik pora kartų praleidęs „Žalgirio“ namų rungtynes, o išvykose komandą lydėjęs daugiau kaip 180 kartų.

Šiemet G. Kalinauskas išleido knygą „Mano Aistra“, kur pasakoja apie savo santykį su „Žalgirio“ komandą, įspūdžius iš kelionių su aistruoliais. Leidinyje pateikiami žinomų futbolininkų ir trenerių pasisakymai apie komandos žaidimą nuo pat jos susikūrimo dienos 1947 m.