Praėjusį rudenį sukako 70 metų, kai reprezentacinė Vilniaus komanda „Žalgiris“ (anuomet vadinosi Vilniaus „Spartaku“), įveikė pirmąją savo istorijoje viršūnę – užėmė B klasės pirmenybėse antrą vietą, leidusią įgyvendinti svajonę – patekti į stipriausių Sovietų Sąjungos futbolo komandų grupę 1953 metų sezonui. Apie debiutą 1953-ųjų balandžio 19-ąją – Rimo Mackevičiaus pasakojime.
Lietuvoje buvo daug džiaugsmo ir pasididžiavimo mūsų futbolininkais. Artėjant naujam sezonui, augo nerimas: kaip pavyks debiutuoti A klasėje, kurioje turėjo startuoti tik 12 komandų? Aukščiausioje pirmenybių pakopoje silpnų varžovų negalima buvo tikėtis.
Kaip ir sėkmingais 1952 metais, Vilniaus ekipa naujajam sezonui sezonui ruošėsi iš pradžių namie, o nuo kovo mėnesio vidurio iki balandžio pradžios – Juodosios jūros pakrantėje, kur Gagruose, Leselidzėje ir Sočyje ne tik intensyviai treniravosi, bet ir žaidė kontrolines rungtynes su stipriais varžovais. Tai, kad šiltuose kraštuose visos kontrolinės rungtynės buvo pralaimėtos, nelabai liūdino Lietuvos futbolo gerbėjus: juk tai treniriuočių pobūdžio varžybos, jose rezultatas beveik nesvarbus. Kas kita, kai prasidės čempionatas.
Balandžio 14 dieną Vilniuje surengiama generalinė repeticija – paskutinis jėgų patikrinimas prieš prasidedant A klasės varžyboms. Su Maskvos „Torpedo“ komanda sužaidžiama šauniai, laimima 1:0. O kad taip ir pirmenybėse!
Pirmųjų Vilniaus futbolininkų rungtynių A klasėje laukta su džiaugsmu ir nekantrumu. Starto diena – balandžio 19, sekmadienis. Šilta (18 C), saulėta, gaivi pavasario popietė (17 valanda). Starto vieta – Vilniaus Respublikinis (vėliau „Spartako“, „Žalgirio“) stadionas. Savaime suprantama, tribūnose – nė vienos laisvos vietos. Juk televizijos Lietuvoje dar nėra, o radijo reportažas neatstoja savo akimis matomo futbolo. Oficialiai skelbiama, kad susirinko 17 000 žiūrovų.
Plojimais ir gėlėmis sutinkami ir vilniečiai, ir pirmieji varžovai – Maskvos „Torpedo“ futbolininkai, praeito sezono (1952 metų) TSRS taurės laimėtojai. Vilniečių marškinėliai raudoni (tradicinė anuomet „Spartako“ draugijos aprangos spalva), torpediečių spalva mėlyna.
Štai tie Lietuvos futbolininkai, kurie žaidė pirmąsias rungtynes ir, žvelgiant į ateitį, iškovojo svariausią to sezono Vilniaus „Spartako“ komandos pergalę: vartininkas V.Tučkus, gynėjai P.Liutkevičius, A.Kulikauskas, A.Mačiulis, saugai J.Mačiulis, Z.Ganusauskas, puolėjai R.Prikockis (jį antrajame kėlinyje pakeitė R.Beinoravičius), S.Petraitis, V.Saunoris (komandos kapitonas), M.Daukša, R.Liutkevičius.
14 minutę vilniečiai, kurie su dideliu įkvėpimu pradėjo rungtynes (daug lėmė karšta žiūrovų parama) surengė pavojingą ataką, varžovai baudos aikštelėje atmušė kamuolį ranka. Suprantama, 11 metrų baudinys. Petraitis spiria ramiai, stipriai ir taikliai, 1:0 mūsų naudai.
Pakylėti įvarčio aikštės šeimininkai spaudė varžovus. 20 minutę Ganusauskas stipriai švystelėjo kamuolį iš užribio R.Liutkevičiui, kuris to ir telaukė. Taiklus smūgis, ir jau 2:0.
41 minutę Prikockis stipriai spyrė. „Torpedo“ kapitonas, Maskvoje gyvenęs ispanas Gomesas, norėdamas likviduoti pavojų, nesėkmingai pakišo koją ir nukreipė kamuolį į savo vartų tinklą. 3:0 vilniečių naudai po pirmo kėlinio. Ar tai ne pasakiška pradžia?
Per pertrauką torpediečiai atkuto ir antrajame kėlinyje ne juokais šturmavo mūsų komandos vartus, bet įmušė tik vieną įvartį.
Dienraštis „Sovetskij sport“ („Tarybinis sportas“) savo korespondento reportažą iš rungtynių Vilniuje baigia maloniais mums sakiniais:
„Atlaikę ryžtingus antpuolius, aikštės šeimininkai vėl suaktyvėjo priekyje. Finalinis švilpukas užklupo spartakiečius puolančius.“
Pradžia buvo saulėta ir džiaugsminga: vilniečiai puola „Torpedo“ vartus.
Pergalė santykiu 3:1 leido Vilniaus spartakiečiams po pirmo turo būti įrašytiems (kartu su Maskvos „Dinamo“ komanda, taip pat laimėjusia dviejų įvarčių persvara) pirmoje turnyro lentelės vietoje.
Įdomu, kad pirmąjį vilniečių įvartį elito grupėje įmušė tas pats Steponas Petraitis, kuris 1947 metais įspyrė iš viso pirmąjį įvartį Vilniaus „Žalgirio“ klubo istorijoje. Anuomet – į Maskvos „Lokomotyvo“ vartus, irgi iš 11 metrų baudinio.
Antrosios 1953 metų sezono rungtynės – lygiai po savaitės, balandžio 26 dieną, sekmadienį. Vėl savo aikštėje, šį kartą žaidžiama su „krikštatėviais“ – Maskvos „Lokomotyvo“ futbolininkais.
Ši komanda iškovotų titulų skaičiumi žymiai atsiliko nuo kitų Maskvos komandų („Spartako“, „Dinamo“, CASK – Centrinio armijos sporto klubo, „Torpedo“), bet vilniečiams buvo pati neparankiausia. Su „Lokomotyvu“ vilniečiai (dinamiečiai, spartakiečiai, žalgiriečiai) žaidė 29 pirmenybių ir taurės varžybų rungtynes. Pasiekė vieną vienintelę pergalę – 1982 metų rugpjūčio 20 dieną „Žalgirio“ stadione rezultatu 2:0. Mačiau, kaip po finalinio švilpuko džiaugėsi nuostabiai tose rungtynėse žaidęs vartininkas Vaclovas Jurkus ir jo komandos draugai.
1953 metais „Lokomotyvas“ nesugadino 15 000 žiūrovų, susirinkusių palaikyti Vilniaus komandą, nuotaikos. Kamuolys nė karto neįlėkė į vartus, 0:0.
Po antrų rungtynių Vilniaus spartakiečiai dalijosi antra ir trečia vietomis su Tbilisio „Dinamo“.
Trečiasis turas – gegužės 2 dieną, šeštadienį. Vilniuje žaidžiama su Kuibyševo (dabar – Samaros) „Krylja Sovetov“ ekipa. Puikus oras, 22 laipsniai šilumos. Pavasariškai žalia Respublikinio stadiono futbolo aikštės veja. Pilnos tribūnos – visi 15 000 bilietų išpirkti. Pluša prie aikštės kino kronikos operatoriai (nufilmuoti rungtynių epizodai vėliau buvo parodyti kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ 14 numeryje). Aistrų ir norų daug, o vartai – vėl lyg užrakinti ir vieniems, ir kitiems. Vėl 0:0.
Gerai, kad mums neįmuša. Blogai, kad neįspiriame įvarčių mes. Viena pergalė ir dvejos lygiosios leidžia po trečio turo vilniečiams būti ketvirtoje vietoje, tik vienu tašku atsiliekant nuo lyderio – Tbilisio „Dinamo“.
Po trijų sėkmingų rungtynių Lietuvos sostinėje atėjo laikas pasirodyti svetur. Varžovas labai rimtas – iki to laiko penkis kartus TSRS čempionatą laimėjęs, penkis kartus antruoju finišavęs Maskvos „Dinamo“ klubas.
Ketvirtojo turo rungtynės įvyko gegužės 7 dieną „Dinamo“ stadione, tuo metu didžiausiame Maskvoje. Susirinko 35 000 žiūrovų. Prieš tokią didelę auditoriją Vilniaus futbolininkai dar nebuvo žaidę.
Buvo saulėtas, bet šaltokas (tik 8 C) ketvirtadienis. Pirmasis vilniečių pasirodymas svečiuose nenuvylė – dar kartą sužaista 0:0.
Atrodė, kad dabar jau jokie varžovai nebaisūs. Vilniaus „Spartakas“ po garbingo rezultato išvykoje – trečias. Šaunu.
Penktajame ture – vėl rungtynės namie. Gegužės 17 dieną, sekmadienį, žaidžiama su Kyjivo „Dinamo“ ekipa, atsiliekančia nuo vilniečių vienu tašku. Oras puikus – 22 laipsniai, saulė nešykšti spindulių. Teisėjo švilpukas paskelbia rungtynių pradžią 17 valandą.
Ukrainiečių sportinio laikraščio „Radianskij sport“ korespondentas, stebėjęs varžybas Vilniuje, rašė:
„Rungtynės prasidėjo audringomis Lietuvos futbolininkų atakomis. Pasinaudodami saugų parama, „Spartako“ puolėjai kelis kartus įsiveržia į kijeviečių baudos aikštelę. Kelių minučių laikotarpiu į „Dinamo’ vartus skiriami trys baudos smūgiai maždaug iš 20 metrų atstumo. Vis dėlto pasiaukojantis kijeviečių gynėjų žaidimas niekais paverčia lietuvių bandymus atidaryti rezultatą.“
Kyjivo „Dinamo“ svečiuojasi Vilniuje: A.Mačiulis bando perimti kamuolį, už kijeviečių žaidėjo – A.Kulikauskas.
Toliau laikraštyje rašoma: „Kijeviečiai negali priprasti prie varžovų taktikos – trumpų kamuolio perdavimų aikštės viduryje, po kurių seka vieno ar kito kraštinio puolėjo prasiveržimas. Lietuviai dažniau veržiasi kairiuoju kraštu, bet rimtų grėsmių prie „Dinamo“ vartų nesukuria.“
Viena ir kita komanda turėjo po puikią progą įvarčiui pasiekti, bet ir kijevietis Zazrojevas, ir vilnietis Prikockis iš arti spyrė kamuolį tiesiai į varžovų komandos vartininką.
Apie rungtynių pabaigą korespondentas rašo: „Susidarė įspūdis, kad abi komandos nutarė pasitenkinti lygiu rezultatu.“
Taip, ketvirtą kartą iš eilės Vilniaus „Spartakas“ baigė žaidimą rezultatu 0:0. Kiek ilgai tai gali tęstis? Ar užteks jėgų – vilniečiai rungtyniauja tuo pačiu startiniu vienuoliktuku, kuris įbėgo žaisti pirmosiose rungtynėse, žaidėjų beveik nekeičia.
Po penkto turo vilniečiai trečioje vietoje. Nė tašku jie neatsilieka nuo pirmaujančių tik dėl geresnio įvarčių skirtumo Tbilisio „Dinamo“ ir Maskvos „Dinamo“ komandų.
Šeštosios rungtynės – gegužės 22 dieną Leningrade (dabar – Sankt Peterburge), didžiausiame tuo metu Sovietų Sąjungoje Kirovo vardo stadione, kuriame prieš tai gegužės 1 dieną dviejų miesto komandų („Zenito“ ir „Dinamo“) dvikovą stebėjo 100 000 žiūrovų.
Pažiūrėti Vilniaus „Spartako“, tuo metu vieno lyderių, žaidimo su „Zenitu“ susirinko 60 000 žiūrovų. Tokios gausios auditorijos Lietuvos futbolininkai dar nebuvo matę. Visa laimė, kad milžiniškame stadione, kurio didesnioji tribūnų dalis įrengta ant supilto ir sutankinto grunto pylimų (beje, panašiu principu buvo pastatytas Miuncheno Olimpinis stadionas, ruošiantis 1972 metų Olimpiadai), aikštė nuo žiūrovų toli, todėl sirgalių emocinis spaudimas mažiau jaučiamas.
Po pirmo kėlinio – du nuliai stadiono rezultatų skyde (švieslentės atsirado vėliau). Bus dar vienas taškas vilniečių sąskaitoje?
Viltis ruseno iki 67 minutės, kai kamuolys po leningradiečių kraštinio puolėjo A.Ivanovo smūgio vis dėlto surado kelią į Tučkaus vartus. Daugiau įvarčių tą dieną nebuvo. Pralaimėjome minimaliai 0:1.
Po pirmosios nesėkmės Leningrade vilniečiai vis dar liko lyderių grupėje. Po šešerių rungtynių – pergalė, pralaimėjimas ir ketverios nulinės lygiosios. Įvarčių santykis 3:2 mūsų naudai. Puolimas po šaunios pradžios jau penkiuose susitikimuose neranda kelio į vartus, bet gynyba didvyriškai atlaiko varžovų šturmus.
Šioje vietoje norėčiau užbaigti straipsnį apie Vilniaus komandos 1953 metų sezono džiaugsmingą ir drąsių vilčių lydimą startą.
Atsisveikinkime su 1953 metų Vilniaus futbolininkais, kol dar neatėjo gegužės 27 dienos 18 valanda ir 30 minučių, kai prasidėjo lemtingą lūžį to sezono eigoje vilniečiams reiškusios rungtynės svečiuose su Maskvos „Spartaku“. Apie liūdnesnę pirmojo pasirodymo elite dalį – kitame straipsnyje.
Autorius Rimantas Mackevičius – „Žalgirio“ komandos gerbėjas nuo 1964 metų, knygos apie futbolą „Milijonų aistra“ autorius, ilgus metus bendradarbiauja spaudoje, televizijoje ir radijuje futbolo temomis.
