Lapkričio 5-oji „Žalgirio“ istorijoje buvo įsimintina – būtent šią dieną prieš 40 metų komanda užsitikrino kelialapį į elitinį sovietų divizioną, o prieš 35 metus – tapo aukščiausios lygos prizininke.
1982 metais „Žalgiris“ žaidė antrąjį pagal pajėgumą Sovietų Sąjungos futbolo sistemos divizone – SSRS I lygos pirmenybėse ir sugebėjo po 20 metų pertraukos iškovoti kelialapį į aukščiausią lygą.
Prieš dvejas paskutines rungtynes Ukrainoje (Zaporižėje ir Nikopolyje) „Žalgiris“ prieš artimiausius persekiotojus „Nistru“, „Kolos“, Maskvos „Lokomotiv“ ir Voronežo „Fakel“ turėjo tik nedideles taškų atsargas. Nesėkmių atveju žalgiriečiai galėjo atsidurti tolokai nuo 1-osios vietos.
Nikopolyje sužaista lygiosiomis 1:1. Situacija prieš išvykos akistatą su Zaporižės „Metalurg“ buvo sudėtinga – trys varžovai atsiliko vos vienu tašku.
Jau 12 min. varžovai išsiveržė į priekį, bet 19 min. V. Levandrauskas rezultatą išlygino. Dvikova taip pat baigėsi lygiosiomis 1:1, todėl vilniečių likimas priklausė nuo kitų rungtynių.
Daug ką galėjo lemti „Lokomotiv“ ir „Fakel“ susitikimas – jei bent viena iš jų nugalėtų, tai tiek pat taškų surinktų, kaip „Žalgiris“ ir „Nistru“, o tada reikėtų trijų komandų papildomo turnyro. Tik lėktuve į namus sužinota, jog abi Rusijos vienuolikės sužaidė lygiosiomis 0:0 ir neteko taškų, nes viršijo lygiųjų limitą.
„Žalgiris“ iškovojo 56 taškus (23 pergalės, 10 lygiųjų ir 9 pralaimėjimai; įvarčiai – 65:34). Beje, tiek pat buvo ir Kišiniovo „Nistru“ sąskaitoje. Dėl 1-osios vietos teko žaisti papildomas garbės rungtynes Simferopolyje. Vilniečiai nugalėjo 1:0
„Žalgirio“ spalvas tą sezoną gynė: Stanislovas Danisevičius – 43 (7), Sigitas Jakubauskas – 43 (23), Vidmantas Rasiukas – 43 (8), Vaclovas Jurkus – 42 (-34), Kęstutis Latoža – 42 (4), Valdas Kasparavičius – 41 (4), Rimantas Turskis – 40 (4), Arvydas Janonis – 39 (1), Algis Mackevičius – 39 (5), Edvardas Malkevičius – 39 (2), Stasys Baranauskas – 31 (4), Kęstutis Gražulis – 28, Vitalijus Stankevičius – 21, Šarūnas Vilimas – 17, Vytautas Tamulevičius – 15, Vitalis Levendrauskas – 11 (4), Remigijus Daugėla – 8, Algis Bitautas, Jurijus Krasavcevas – po 7, Vytautas Bujanauskas, Romas Mažeikis – po 1. Komandos viršininkas – Romualdas Grušas, vyr. treneris – Benjaminas Zelkevičius, treneriai – Stanislovas Ramelis ir Gintautas Kaledinskas.
1987 metais „Žalgiris“ sėkmingai rungtyniavo SSRS čempionate. Jau po 9-ojo turo žalgiriečiai buvo pakilę į 3-iąją vietą, o vidurvasarį net „okupavo“ 2-ąją poziciją.
Į paskutinę sezono išvyką Donecke su „Šachtior“ lapkričio 5 dieną žalgiriečiai skrido turėdami 4 taškais daugiau už ketvirtoje vietoje žengusius Maskvos torpediečius. Rungtynės Donecke buvo svarbios ir šachtininkų komandai, nes pergalė jai būtų teikusi vilčių patekti į penketuką, duodantį teisę kitąmet dalyvauti UEFA turnyre.
Žalgiriečiai žaidė pranašiau, kaip ir dera vienai iš pirmaujančių komandų, bet 20 min. praleido įvartį. Visgi 45 min. V. Ivanauskui stipriu smūgiu iš toli pavyko išlyginti rezultatą. Rungtynių pabaigoje Vilniaus komanda buvo užgulusi varžovų vartus, bet pasižymėti nepavyko. Nors pergalės nepavyko pasiekti, lygiosios garantavo bronzos medalius SSRS aukščiausioje lygoje.
Po trijų dienų buvo šansas pasidabinti ir sidabru, bet svečiuose neturėjus didelio poilsio. be diskvalifikuoto V. Ivanausko ir traumuoto S. Baranausko prieš Dnipropetrovsko „Dnepr“ pralaimėta 1:2.
„Žalgiris“ užėmė 3-iąją vietą, Maskvos „Torpedo“ aplenkdamas dviem taškais. Mūsiškių sąskaitoje buvo 36 taškai (14 pergalių, 8 lygiosios ir 8 pralaimėjimai; įvarčiai – 43:29).
„Žalgiriui“ tą sezoną atstovavo: A. Narbekovas – 30 (16), V. Rasiukas – 30 (1), Sigitas Jakubauskas – 29 (2), A. Janonis – 29, R. Mažeikis – 29, V. Sukristovas – 29 (6), S. Baranauskas – 28 (5), I. Pankratjevas – 27 (3), V. Ivanauskas – 25 (7), V. Buzmakovas – 23, K. Ruzgys – 23 (1), Algis Mackevičius – 20 (2), Vaclovas Jurkus – 18 (-18), A. Kalinauskas – 13 (-11), R. Tautkus – 9, G. Kviliūnas – 5, V. Baltušnikas, V. Bridaitis – po 4, Gediminas Šugžda, Stasys Tamulevičius, Arūnas Žėkas – po 2, Robertas Fridrikas – 1.
Žalgiriečiai pasižymėjo puikiomis kovotojų savybėmis: iš pradžių atsilikdami jie net 3 kartus (Jerevane su „Ararat“ ir Vilniuje su Minsko bei Tbilisio „Dinamo“) vėliau sugebėjo išplėšti pergales (prieš pirmąsias 2 komandas – 2:1, o prieš tbilisiečius – net 3:1). Už tai jiems buvo įteiktas prizas „Už ryžtą nugalėti“. Be to, ryžtingas ir rezultatyvus žaidimas buvo 3 kartus vainikuotas gražiomis pergalėmis ryškia persvara prieš 3 Maskvos komandas (Vilniuje 5:2 prieš „Spartak“, 3:0 – CSKA, 4:0 – „Dinamo“) ir garbingu savaitraščio „Futbol-Chokej“ prizu. A. Narbekovas čempionate įmušė 16 įvarčių ir pagal rezultatyvumą buvo antrasis SSRS.
Šaltiniai:
G. Kalinauskas.
„Lietuvos futbolo raida 1922 – 2021“
„Žalgiris“ (1997)
