2021 sausio 13

Laisvės gynyba prieš 30 metų: prisiminimai iš sausio įvykių


Prieš 30 metų Lietuvą ir pasaulį sukrėtusiuose tragiškų sausio įvykių sūkuryje dalyvavo ir Vilniaus „Žalgirio“ aistruoliai, ir žaidėjai. Jie pasidalino prisiminimais iš įtemptų įvykių prie parlamento bei daugybės aukų ir sužeistųjų pareikalavusios sausio 13-osios nakties.

Iš tribūnų – ginti parlamento

Sovietmečiu „Žalgirio“ stadiono tribūnos buvo daugiau nei vieta pasižiūrėti futbolą ar pasirgti už savo komandą, bet ir galimybė žodžiais ar veiksmais išreikšti savo pasipriešinimą režimui.

Pergalės prieš kai kuriuos varžovus turėjo simbolinę reikšmę, o įgelti norima ne tik futbolo aikštėje – tarp nuotykių ieškojusių priešiškų komandų aistruolių vykdavo ir susirėmimai.

Kai 1991-ųjų sausį prireikė ginti pernai paskelbtą nepriklausomybę nuo okupantų agresijos, į tėvynės šauksmą atsiliepė nemažai aktyviųjų „Žalgirio“ gerbėjų.

Komandos  rungtynes nuo 1982 metų lankantis Ingvaras Butautas savo knygoje „Anapus futbolo aikštės“ pasakoja apie įvykius tuometinės Aukščiausios Tarybos (dabartinio Seimo), kuomet bendras vardiklis – draugystė iš tribūnos patraukė net žmones iš priešingos stovyklos, o esmine pergale tapo susilaikymas nuo kovos.

I. Butauto knygos ištrauka:
„Kone visus sovietmetį veikusius „Žalgirio“ fanus vienoje vietoje 1991-aisiais pamačiau visai ne per futbolą, o per sausio įvykius.

Man jie prasidėjo sausio 9-ąją. Po to, kai Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pakvietė susirinkti prie parlamento ir padėti jį apginti nuo prosovietinio sambūrio „Jedinstvo“. Dar paprašė nesivelt į provokacijas, kad SSRS kariuomenė nesurastų priežasties pradėti čia žudynes.

Dieną prieš tai „Jedinstvo“ surengė mitingą ir ankstyvą rytą bandė įsiveržti į parlamentą. Juos kažkaip sugebėjo atmušti keli savanoriai. Tauta tokio įvykio posūkio nelaukė ir atsitokėjo jam jau įvykus, po Landsbergio kvietimo. „Jedinstvo“ vadovai pareiškė, kad kitą dieną jie surinks kur kas didesnę minią ir Seimą išvaikys.

Suaktyvėjo ir SSRS kariuomenė. Virš miesto skraidė sraigtasparniai ir metė atsišaukimus, kuriuose buvo rašoma, kad mūsų nepriklausomybė ir išsirinkta valdžia yra neteisėtos ir kitoks „brudas“.

Tai lietuvius dar labiau paskatino tos (esamos – red. past.) valdžios klausyti. Gerokai prieš pasirodant „Jedinstvo“ surinktiems komunistams, šovinistams, sąjunginio pavaldumo gamyklų darbuotojams ir panašiems veikėjams, lietuvių aplink Seimą sukosi tokia minia, kad tie nepriklausomybės priešai niekaip nebūtų galėję prasibrauti prie Seimo prieigų.

Pačiame tos minios priešakyje – fronte, pasitinkančiame jedinstvininkų eitynes, stovėjo nemažai esamų ar buvusių Pietų IV lankytojų. Susikabinusi rankomis priekinė Seimo gynėjų linija.

Ką tik iš Gedimino prospekto ėmė plūsti „Jedinstvo“ minia, ta mūsų pirmoji linija sušurmuliavo. Vienoje iš pirmųjų jedinstvenininkų gretų link mūsų artėjo… Burgamistras. Miniai pildant aikštės pakraščius Burgamistras atsisveikino su keliais demonstrantais ir priėjo prie mūsų.
– „O tu čia ką?“
– „Ai, čia bendradarbiai pasakė – einam, aš ir nuėjau. Pamačiau jus ir pasakiau: nepykit, vyrai, bet aš – su savo draugais“, – paaiškino Burgamistras ir su amžina savo šypsenėle prisijungė prie mūsų grandinės.

Dvi masės žmonių priartėjo viena prie kitos poros metrų atstumu. Viena skanduoja „Lietuva“, kita keikiasi ir rėkia „fašysty“. Suprantama, ima pyktis. <…> Bet mes stovim susikibę kaip kokie taikdariai, žydrieji šalmai. Jedinstvenininkai ardosi prieš pat nosį, kažkoks paauglys spjauna man į veidą ir kraujas virte užverda.  O čia dar šalia stovintis Musė: “Kiek čia galim, išdaužom tuos išsigimėlius?”
“Landsbergis sakė nepasiduot provokacijoms, – atsakau – Jis, matyt, geriau žino. Šituos išdaužysim, atvažiuos kiti. Su tankais…”
<…>
Apogėjų įtampa pasiekė, kai kažkoks vyras įlipo į medį “Jedinstvo” pusėje už kelių metrų nuo mūsų ir iškėlė kažkokį prolietuvišką transparantą. Jį nuo to medžio nutempė, transparantą sulaužė ir suplėšė ir ėmė mušti… “Pirmyn, mūsiškius muša”, – pasigirdo balsai iš už nugaros, spaudimas iš tos pusės padidėjo. Išlaikėm.

Pasiardę, bet nieko nepešę, jedinstvenininkai išsiskirstė. Lietuviai – ne. Nuo tos dienos prie parlamento dieną naktį budėjo minios žmonių, o aikštės pakraščiuose ėmė augti barikados.

Po to prie Aukščiausiosios Tarybos rodydavausi kas dieną. O kartais ir naktį. Absoliuti dauguma mūsiškių – taip pat. Sovietinei armijai vis nerimstant, kai kurie jų įsiliejo į tada besiformavusius savanorių būrius.“

Tragišką naktį neteko draugo

Aukščiausioji Taryba buvo apginta, tačiau sovietinės kariuomenės daliai po truputį užiminėjo kitus svarbius objektus, terorizavo gyventojus. Sausio 11 d. užimti Spaudos rūmai, o naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją šturmuotas Radijo ir televizijos komiteto pastatas ir bei Televizijos bokštas.

Ginti Karoliniškių mikrorajone įsikūrusio televizijos bokšto susirinko daug gyventojų iš aplinkinių vietovių. Vienas jų – Vilniuje gimęs ir Karoliniškėse užaugęs Linas.

Jis pasakoja, jog 41-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Karoliniškių gimnazija) vaikai buvo neabejingi futbolui ir jo buvo visur, tiek per fizinio lavinimo pamokas, tiek kieme, tiek ir lankant treniruotes.

Šioje mokykloje išaugo ir nemažai jau nepriklausomybės laikotarpiu „Žalgiriui“ atstovavusių žaidėjų – Darius Spetyla, Vytautas Karvelis, Andrius Skerla, Egidijus Juška, Audrius Dilys, Tadas Gražiūnas. Dalis kitų pasuko į tribūnas.

Pats Linas „Pietų IV“ atsirado 1988 metais nacionalinio atgimimo laikotarpiu ir tribūnoje suplazdėjusias trispalves, po rungtynių rengiamas demonstracijas. 1991-ųjų sausio įvykiai jam visam laikui paliko tragiškos netekties įspaudą.

Lino prisiminimai:
Per visus kanalus Sąjūdis kvietė ginti įvairius strateginius objektus. Gyvenau netoli Spaudos rūmų, prie kurių jau sausio 11 dieną prasidėjo šaudymai ir jau buvo sužeistų.

Okupantams užėmus Spaudos rūmams, daug negalvodami daugelis žmonių, ypač gyvenančių aplinkiniuose rajonuose, patraukė į kitą Karoliniškių galą, prie Televizijos bokšto, todėl kartu su klasiokais ir kiemo draugais nukeliavome ir mes. Kadangi prie bokšto buvo budima ištisai – dienomis ir naktimis – todėl Karoliniškių jaunimas tenai visada ir buvo. Bendravom, juokavom ir t.t. Daugelį jų ne kartą buvau sutikęs ir „Žalgirio“ stadione.

Sausio 13-ąją, naktį, prasidėjo tai, kas nepamirštama. Važiavo tankai, šaudė iš visko kas galėjo šauti, stiklai krito ant galvų, žmonės pakriko, slydo, griuvo, o aplink tankai iš visų šonų važiuoja.

Mes tempėme iš po vikšrų parklupusias moteriškes, vedėm jas į saugesnę vietą, vėl ėjom ir tempėm, kol visus mus kareiviai galutinai išstūmė už tvoros.

Absoliučiai išsekęs, visas murzinas grįžau namo. Mama sutiko persigandusi, nes dar neturėjome nei telefonų, negalėjome susisiekti, informuojant, kas nutiko, o tankų garsus girdėjo visai šalia namų. Kritau miegoti kaip užmuštas. Tik aš atsibudau ryte, o mano klasiokas Ignas Šimulionis – jau nebepabudo. Jam nesenai buvo suėję 17 metų.

Ignas nuo pirmos iki devintos klasės mokėsi vienoje mokykloje, gyveno kaimynystėje, buvome viename draugų būryje. Ignas vaikščiojo ir į futbolą, į „Pietų IV“, nors nedažnai.

Kiekvienais metais pasakoju vaikams tą pačią istoriją, uždegame žvakutę prie TV bokšto, apeiname aplink ir pagerbiame žuvusius.“

Pralaimėję, bet nenugalėti

Iš viso po tos nakties žuvo 14 bokšto gynėjų, daugiau nei 700 buvo sužeista.

Daugeliui tos nakties dalyvių šiurpūs vaizdai įstrigo visam gyvenimui. Tarp atsidūrusių prie bokšto buvo ir tuo metu gerai žinomas futbolininkas Robertas Tautkus.

„Žalgiryje“ 1981-1990 metais žaidęs gynėjas, kaip ir nemažai kitų to meto komandos narių, po nepriklausomybės atkūrimo bandė laimę užsienyje.

1991 m. jis atstovavo Kišiniovo „Zimbru“ ir sausio pradžioje trumpoms atostogoms buvo grįžęs į Vilnių. Karoliniškėse, netoli bokšto gyvenęs R. Tautkus prie bokšto tą naktį patraukė su kaimynystėje gyvenusiu futbolininku Sigitu Žvirbliu, kuris taip pat trumpai yra buvęs žalgiriečiu, dabar yra žinomas verslininkas.

R. Tautkus papasakojo kelis epizodus, kurie įstrigo iš tos baisios nakties:

„Jau buvau primigęs, apie vidurnaktį paskambino netoliese gyvenęs Sigitas, pasakė, kad bandoma užimti bokštą ir pasiūlė iki jo eiti kartu. Mačiau per gatvę važiavo sunkvežimiai, girdėjosi tankai. Staigiai šokau į rūbus ir išbėgome. Bėgte atsidūrėme prie bokšto gana greitai, kažkur per 10 minučių.

Atėję pamatėme, kaip tankas užvažiavo ant automobilio ir jį sutraiškė. Iš pradžių „Moskvičių“, vėliau ir „Žiguli“.

Netrukus priėjome prie greitosios pagalbos automobilio. Vienas sužeistasis gulėjo užklotas neštuvuose. „Berniuk, padėk“, – paprašė gydytoja įkelti sužeistąjį į mašiną. Pakėliau ir pasirodė labai keista, kodėl taip buvo lengva kelti žmogų. Paklausiau daktarės, o ji pasakė, kad žmogaus kojos sumaitotos… Pervažiavo tanko vikšrais. Tas žmogus, regis, išgyveno, mačiau jį vienoje iš minėjimui skirtą televizijos laidų.  

Apskritai gyvenime bijojau kraujo, esu kartą ir nualpęs ligoninėje. Bet toje stresinėje situacijoje buvo kitaip, daug negalvodamas galėjau pakelti kruviną žmogų.

Vėliau nubėgome prie tvoros, apstojome ją. Po kiek laiko atvažiavęs desantininkų pulkas visus staigiai išstūmė, tarsi amerikietiško futbolo rungtynėse. Matėsi, kaip bokšte šviesa vis kilo aukštyn, aukštas po aukšto – po truputį jis buvo užimtas.

Vienu momentu netoliese minioje sukaleno automatas, žmonės sutūpė, kareivio paleista serija pataikė į žmones. Negalėjome prieiti arčiau, nes saugojome savo pozicijas, bet kiek žmonės kalbėjo, kažkas žuvo, buvo sužeistų. O pats gerai mačiau, kaip iššovęs kareivis greitai nubėgo bokšto link. Kažkas sušuko „laikykit žmogžudį“. Bet kur tau…

Nepaisant to, žmonės neišsisklaidė. Turbūt nelabai suvokėme kas vyksta. Viskas atrodė kaip sapne, lyg būtų filmas ir jame filmuotumeisi.

Tankai bandė įbauginti žmones sukiodamiesi, spigindami lempomis, šaudydami. Supratome, kad šaudė iš tuščių, todėl per daug neišsigandome. Kartą užsikabinau ant vamzdžio, kaip ir dar du vyrukai. Vamzdis sukosi ir iššovė, mus visus tris nunešė ant žemės. Trumpam apkurtino garsas, o karštis nuo vamzdžio jautėsi ir per pirštines. Tankus dar apmėtėme sniego gniūžtėmis…

Kurį laiką dar pabuvome, padainavome, paskandavome. Švintant žmonės pradėjo po truputį skirstytis, išėjome ir mes.

Po kiek laiko atėjo neteisybės, bejėgiškumo jausmas. Buvau mokęsis karinėje katedroje, todėl gerai žinojau apie ginklus, jų galimybes. Supratau ką gali ginklas, ir kad tu prieš jį negali nieko. Kad jau esi pasmerktas, kad kova nelygi. Tuo pačiu supratau, kad nors tą kartą pralaimėjome, bet ir likome nenugalėti.“

Sovietinės armijos agresija nepalaužė lietuvių ryžto, jie toliau gynė savo teisėtai išrinktą valdžią ir nepriklausomybės siekį. Pastangos įvertinos ir tarptautiniu mastu – vasario pradžioje nepriklausomą Lietuvą pripažino Islandija, netrukus Danija, vėliau sekė kitos šalys.

1991-ieji pareikalavo daugiau aukų, bet tais metais nepriklausomybė buvo apginta ir įtvirtinta. Paskutiniai okupacinės kariuomenės daliniai Lietuvą paliko 1993 m. rugpjūčio pabaigoje.

Daugiau nei penkis dešimtmečius trukusioje kovoje už nepriklausomybę pasiekta pergalė.

***
Dokumentinis filmas „Lietuva. Sausis.“