Pastaruosius pora sezonų traumų persekiotas Matas Vareika gaus dar vieną galimybę „Žalgirio“ komandoje – Vilniaus klubas ir 21 metų saugas pasirašė naują sutartį.

M. Vareika su „Žalgirio“ komanda ruošis ketvirtam sezonui iš eilės.

Į Vilnių iš Jonavos kilęs  futbolininkas atvyko 2019 metais.  Pirmąjį savo sezoną A lygoje techniškas ir greitas krašto saugas sužaidė 23 rungtynes, įmušė 4 įvarčius ir greitai užsitarnavo komandos aistruolių simpatijas.

Pernai ir šiemet futbolininką iš rikiuotės ilgam išvedė traumos. Praėjusį sezoną jis sužaidė 8 rungtynes A lygoje, o šiemet A lygoje pasirodė 2 kartus, dar 7 kartus rungtyniavo Pirmoje lygoje.

Metų pradžioje M. Vareika taip pat buvo kviestas į šalies jaunimo (U-21) rinktinę.

„Paskutiniai dveji metai dėl traumų buvo visai nenusisekę. Šiemet gegužę lūžo pėda, taip ir nepavyko atsigauti iki sezono pabaigos, kol galiausiai teko daryti operaciją. Po jos pėda jau sugijo, tačiau dar laukia reabilitacija, fizinis atsistatymas. Svarbu neforsuoti, ir žingsnis po žingsnio grįžti į aikštę pilnai pasiruošus. Tikiuosi sugrįžęs priminti apie save iš gerosios pusės. Žinau, kad viskas neįvyks greitai, bet esu apsiginklavęs kantrybe ir pasiruošęs labai sunkiai dirbti, kad viskas pavyktų“, – kalbėjo M. Vareika.

Jis didelę dalį sezono komandos žaidimą stebėjo iš šalies, neturėjo galimybės ir dalyvauti komandai iškovojant čempionų taurę.

Nepaisant to, futbolininkas džiaugėsi kartu su „Žalgiriu“ ir ypač žavėjosi vieno komandos draugo progresu.

„Buvo smagu žiūrėti į čempionišką komandą. Sezono pabaigoje buvome žvėriškos formos. Labai patiko stebėti Hugo Videmont žaidimą, kaip jo žaidimas vis gerėjo. Mačiau jį klube nuo pirmosios dienos. Tokio šuolio, kokį padarė jis per pustrečių metų, nesu matęs. Įdomu, kaip jo karjera klostysis toliau, nes tai aukščiausio lygio žaidėjas“, – vertino M. Vareika, kuris kaip ir prancūzas labiausiai mėgsta žaisti krašto saugo pozicijoje.

—

Kitame sezone „Žalgirio“ laukia 75 metų sukaktis. Ištikimiausi aistruoliai jau gali ruoštis 2022 metų sezonui: abonementai rezervuojami internetu Bilietai.lt svetainėje.

Saulius Mikoliūnas tęsia karjerą Vilniuje. Lietuvos vyrų futbolo rinktinės rekordininkas sutarė dar metams pratęsti sutartį su FK „Žalgiriu“.

„Žalgirio“ kapitonas šiemet padėjo komandai apginti A lygos čempionų titulą ir po kelerių metų pertraukos iškovoti dublį – prie čempionato aukso pridėti ir taurės trofėjų.

Anot 37 metų futbolininko, nusiteikti dar vienam sezonui profesionaliame sporte motyvacijos ir noro pakanka. „Dar viduje jaučiu, kad turiu jėgų ir noro, kad nenusileidžiu jaunimui. Svarbiausia yra noras futbolui. Pas mane iki šiol daug noro, energijos treniruotis, siekti tikslų“, – sakė S. Mikoliūnas.

Kitas sezonas S. Mikoliūnui bus septintasis „Žalgiryje“. Vilniuje užaugęs žaidėjas kitame klube savęs nemato. „Per šešis sezonus čia susigyvenęs su klubu ir tapęs jo dalimi. Jeigu nuspręsiu baigti karjerą – tai ir bus mano paskutinė stotelė. Visa mano ateitis siejama su „Žalgirio“ komanda“, – patikino futbolininkas.

2021 metų sezone S. Mikoliūnas sužaidė 38 rungtynes – 21 A lygoje ir 17 kituose turnyruose. Metus jam kiek apkartino rugpjūtį patirta trauma, dėl kurios į rikiuotę grįžo tik sezono pabaigoje. „Jei ne ta trauma, tai būtų buvęs vienas iš geriausių mano sezonų klube“, – teigė vilnietis.

Apie traumą, praėjusio sezono iššūkius, kapitono pareigas ir kita S. Mikoliūnas papasakojo „Žalgirio“ svetainei fkzalgiris.lt

– Kaip vertinate praėjusį sezoną? Ko trūko sezono pradžioje, kaip pavyko prisitaikyti prie naujo trenerio? Koks buvo sezonas asmeniškai? Kiek tikslų pavyko įgyvendinti?
– Asmeniškai – sezonas geras. Man patinka nauji iššūkiai. Apie trenerį Vladimirą Čeburiną prieš pažintį buvau susidaręs vienokią nuomonę, bet kai susipažinau iš arčiau, pamačiau, kad jis labai aukšto lygio treneris, taip pat ir kaip žmogus. Pabendravus ilgiau nuomonė visiškai pasikeitė.

Dėl sezono pradžios – normalu, kad atėjus treneriui komandoje buvo daug naujų žaidėjų, pasikeitimų. Reikėjo laiko tikrai susilipdyti, susitvarkyti rūbinėje mikroklimatą. Dėl to sezonas buvo šiek tiek banguotas. Bet sezono galas komandai buvo tikrai užtikrintas, buvo vienybė, „pagautas“ žaidimas. Matyt, komanda perprato trenerio filosofiją, norus, kaip komanda kad žaistų.

Asmeniškai, ta patirta trauma, aišku, šiek tiek išmušė iš vėžių. Manau, jei ne ji, tai būtų buvęs vienas iš geriausių mano sezonų „Žalgiryje“. Bet džiaugiuosi, kad turiu laiko pasitaisyti kitais metais.

Kalbant apie tikslus, turime du trofėjus, bet vieno (Supertaurės) nelaimėjome. Manau, kad viena tikslas kitais metais bus iškovoti visus trofėjus ir, žinoma, pagrindinis – įeiti į istoriją, pralaužti ledus: patekti į Europos turnyrų grupes.

– Sezoną dėl pandemijos pradėjote su tuščiomis tribūnomis. Kiek tai atsiliepė Jums, komandai?
– Kai žaidi be žiūrovų, girdi tik kas ką kalba aikštėje ir nėra to palaikymo, nėra tos rungtynių dvasios ir atmosferos. Mes ir žaidžiame dėl žiūrovų, tai kaip spektaklis. Mums tikrai yra svarbus palaikymas, tas „Pietų IV“ dainavimas, skandavimas. Ypač tas jautėsi Europos turnyruose, kai jie net grojo, buvo „lambadą“ ir visa kita. Tai tikrai yra žiauriai smagu. Kiekvienas žaidėjas jaučiasi kaip garsiausiuose klubuose – kai yra ta atmosfera, yra ir džiaugsmas, ir noras žaisti, ir mėgautis futbolu.

– Ar į komandą atėjus naujam treneriui keitėsi Jūsų, kaip kapitono, pareigos?
– Ne, viską tęsėme kaip ir anksčiau. Tik tam tikras pareigas perleidau Mantui Kukliui. Tikrai esu dėkingas Mantui. Jis komandoje užima didelį vaidmenį. Ant jo pečių gula tikrai daug atsakomybės.

– Kokių sumanymų komandai turėjote kaip kapitonas?
– Sezono eigoje vis norėdavau pritraukti kuo daugiau žaidėjų, kad jie irgi pajaustų tą atsakomybę. Pavyzdžiui, kartas nuo karto, jei mano manymu žaidėjas gerai sužaidžia rungtynėse, pilnai atsiduoda, pasiūlydavau po rungtynių užvesti skanduotę prie ištikimiausių aistruolių tribūnos (“Jeigu myli Vilniaus žalgirį – suplok”). Kas tose rungtynėse labiausiai nusipelno, stengiausi duoti pajausti tą lyderystės jausmą. Manau, kad tas turėjo padėti motyvuoti stengtis kiekvienose rungtynėse.

– Kiek skaudus smūgis buvo rugpjūtį patirta trauma? Ar nebuvo minčių, kad tai gali būti ir paskutinės karjeros rungtynės?
– Ne, iš pradžių netgi manėme, kad ji nėra labai rimta. Skridau gydytis į Serbiją, klubas tikrai dėjo pastangas kuo greičiau pastatyti mane ant kojų. Bet kaip vėliau paaiškėjo, trauma buvo daug rimtesnė nei galvojome. Bet nebuvo minčių, kad jau viskas. Į ateitį žiūriu su pozityvu.

Kol nežaidžiau rudenį iš pradžių komandai trūko stabilumo, pradėjome prarasti taškus. Tada galvojau, kuo aš galiu būti naudingas komandai už aikštės. Reikėjo juos įkvėpti padrąsinti, kad nenukryptume nuo siekto tikslo. Tai pavyko pasiekti. Komanda atrado tą stiprybę ir vienybę, ir dabar džiaugiamės tais titulais.

– Jums 37-eri, Lietuvoje ne kartą laimėjote viską. Kas paskatino dar bent metams pratęsti profesionalaus futbolininko karjerą?
– Jaučiu kad turiu jėgų, kad nenusileidžiu tam jaunimui, turiu ir noro. Svarbiausia yra noras futbolui. Pas mane iki šiol jo tiek daug, yra ir tos energijos yra treniruotis, siekti tikslų. Tą reikia pajausti viduje.

Kartais pasiklausau baigusių karjeras, kurie sako, kad jau neturėjo noro. Reiškia, tas nebeteikė džiaugsmo. Man tai dar teikia labai daug džiaugsmo.

Daug į ateitį nežiūriu. Susitelkiu metams į priekį. Stengiuosi kuo geriau pasiruošti tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

– Kuo vis dar traukia futbolas?
– Net sunku pasakyti. Tai yra aistra. Mėgstu kovoti, varžytis. Gaunu tiek adrenalino per kovą rungtynių metu. Visa tai yra aistra, kurią jauti, tas tave „veža“.

– Laukia dar vienas sezonas su „Žalgiriu“. Kodėl sutikote likti čia?
– Kaip ne kartą esu minėjęs, esu vilnietis, visada buvau „Žalgirio“ fanas, nuo pat mažumės eidavau stebėti rungtynių. Nori ar nenori – pamilsti klubą su kuriuo augai. Dabar jau bus mano septintasis sezonas klube. Per tiek laiko susigyveni, tampi šito klubo dalimi.

Jei nuspręsiu baigti karjerą – tai ir bus mano paskutinė stotelė. Daugiau negalvoju eiti į kitus klubus, kažkur bandyti laimę. Mano ateitis siejama su „Žalgiriu“. Čia bus mano pabaiga.

—

Kitame sezone „Žalgirio“ laukia 75 metų sukaktis. Ištikimiausi aistruoliai jau gali ruoštis 2022 metų sezonui: abonementai rezervuojami internetu Bilietai.lt svetainėje.

„Žalgirio“ gynėjas Nemanja Ljubisavljevičius šį sezoną A lygoje buvo vienas labiausiai dominuojančių žaidėjų savo pozicijoje.

Serbas laimėdavo daugiausiai – vidutiniškai po 11 dvikovų (arba 72 proc.) iš visų A lygos žaidėjų.

10 iš šių dvikovų vidutiniškai būdavo gynyboje, o vid. beveik 4 – oro dvikovos.

Per visą sezoną A lygoje N. Ljubisavljevičius laimėjo net 281 gynybines dvikovas – ženkliai daugiau nei antras likęs Olaide Badmusas (259) ir Mantas Fridrikas (222).

Pagal šį rodiklį ketvirtas buvo kitas žalgirietis Joelis Bopesu (219).

—

Kitame sezone „Žalgirio“ laukia 75 metų sukaktis. Ištikimiausi aistruoliai jau gali ruoštis 2022 metų sezonui: abonementai rezervuojami internetu Bilietai.lt svetainėje.

Čempioniškame 2021 metų sezone „Žalgiris“ oficialiose rungtynėse įmušė 103 įvarčius. Jie ne tik padėjo iškovoti du trofėjus, tačiau ir džiugino futbolo aistruolius.

Iš 13 įvarčių, kurie labiausiai atkreipė dėmėsį, „Žalgirio“ aistruoliai gali išrinkti vienintelį, kuris nusipelno gražiausiojo vardo.

Pasižiūrėti įvarčius ir balsuoti už gražiausiąjį galite formoje žemiau (reikia pasirinkti vieną variantą ir apačioje patvirtinti):

Į A lygos sezono rinktinę išrinkti trys žalgiriečiai – gynėjas Nemanja Ljubisavljevičius, saugas Hugo Videmontas ir treneris Vladimiras Čeburinas.

Deividas Mikelionis („Kauno Žalgiris“): Šiame sezone netrūko puikių vartininkų pasirodymų, kurie taip pat, kaip ir įvarčiai, turėtų išlikti futbolo sirgalių atmintyje. Į simbolinę vienuolikę nemenka dalis puikių vartų sargų negalėjo pretenduoti dėl mažo sužaisto rungtynių skaičiaus – tam įprastai turėjo įtakos lygiavertė konkurencija klubuose.

Du pagrindiniai pretendentai – Deividas Mikelionis ir Ignas Plūkas – sužaidė puikius sezonus. Anot „InStat“ statistikos, „Kauno Žalgirio“ vartininkas atrėmė 81 proc. varžovų smūgių ir pagal šį rodiklį šiemet neturėjo sau lygių visoje lygoje tarp tų, kurie sužaidė bent dvejas rungtynes. Savo ruožtu I. Plūko sąskaitoje – 76 proc. atremtų smūgių.

D. Mikelionis įvarčio nepraleido 11-oje mačų (vidutiniškai 1 per rungtynes), I. Plūkas – 10-yje dvikovų (vidutiniškai 1,06 per rungtynes). Kauno rajono „Hegelmann Litauen“ ekipos vartininkas atliko daugiau tikslių perdavimų – 1341 (89 proc.) prieš 721 (88 proc.), tačiau didžioji dalis statistinių komponentų yra „Kauno Žalgirio“ vartininko pusėje. Žalgirietis dar labiau kilstelėjo savo žaidimo kartelę į viršų ir labai prisidėjo prie iškovotos bronzos.

Egidijus Vaitkūnas („Kauno Žalgiris“): Realu, kad dešiniojo krašto gynėjo vieta simbolinėje rinktinėje priklausytų Sauliui Mikoliūnui, deja, veteranas patyrė traumą, dėl kurios nežaidė beveik tris mėnesius. Išskirti taip pat galima ne vieną susitikimą šioje pozicijoje sužaidusį Klaudijų Upstą – „Hegelmann Litauen“ klubo atstovas atliko 6 rezultatyvius perdavimus.

E. Vaitkūnas sužaidė dar vieną gerą sezoną. 33-ejų vilnietis per 32 mačus atliko 3 rezultatyvius perdavimus ir kiekviename susitikime laimėjo vidutiniškai po 59 proc. dvikovų. Du įsimintinus gynybinius epizodus „Kauno Žalgirio“ gynėjas atliko paskutinėje tarpusavio akistatoje su „Hegelmann Litauen“ futbolininkais. Jei ne pasiaukojantis žaidimas, kova dėl vietų ketverte galėjo būti dar atkaklesnė.

Nemanja Ljubisavljevičius (Vilniaus „Žalgiris“): Vienareikšmiškai – geriausias vidurio gynėjas šiame sezone. Nors serbas nėra itin mėgstamas dėl įpročio provokuoti varžovus, tačiau įprastai su savo gynybinėmis užduotimis N. Ljubisavljevičius šiemet susitvarkė nepriekaištingai. Per 29-erias rungtynes „Žalgirio“ vidurio gynėjas įmušė 1 įvartį – tai įvyko rungtynėse su Gargždų „Banga“.

Serbas šiame sezone tarp visų futbolininkų laimėjo daugiausiai dvikovų (71 proc.) ir užsidirbo 6 geltonas korteles, kas jo pozicijos žaidėjui nėra itin daug. Kol kovingasis N. Ljubisavljevičius cementuos „Žalgirio“ gynybą, nė vienam varžovui kovoti prieš jį nebus lengva.

Aleksandras Živanovičius (Marijampolės „Sūduva“): Galbūt tuo bus sunku patikėti, bet serbas ir toliau išlieka vieninteliu po peržiūros pasiliktu „Sūduvos“ futbolininku per ilgus metus. Už parodytą pasitikėjimą A. Živanovičius sužaidė jau penktą sezoną, kuris taip pat buvo sėkmingas – 34 mačai, 2 įvarčiai bei 1 rezultatyvus perdavimas.

Nepaisant to, kad „Sūduva“ su vyr. treneriu Victoru Basadre pasižymėjo ilgesne kamuolio kontrole negu įprastai, A. Živanovičius perėmė net 247 kamuolius, pasiekdamas trečią rezultatą lygoje, be to, serbas laimėjo 69 proc. dvikovų. Taip pat sūduvietis visoje lygoje atliko daugiausiai tikslių perdavimų (2545), pasižymėdamas 94 proc. perdavimų taiklumu. Šaukštu deguto medaus statinėje tapo blankus pasirodymas rezultatu 2:3 pralaimėtose rungtynėse prieš šalies čempionus, tiesa, tada vidurio gynėjų duete nebuvo įprasto partnerio Semiro Kerlos.

Rafaelis Floro („Panevėžys“): Dalį sezono portugalas žaidė dešiniajame krašte, tačiau traumą patyrus Hugo Figueredo sugrįžo į sau įprastą kairįjį kraštą. R. Floro sąskaitoje – 34 susitikimai, 4 įvarčiai bei 1 rezultatyvus perdavimas.

Legionierius iš Portugalijos įprastai išsiskirdavo atakose ir visus savo keturis įvarčius pelnė puikiais tolimais smūgiais. Tarp gynėjų R. Floro buvo nepralenkiamas pagal atliktus smūgius (50) ir smūgius į vartų plotą (18). Pavyzdžiui, pagrindinis buvusio „Panevėžio“ atstovo konkurentas iš Vilniaus „Žalgirio“ Joelis Bopesu 22 bandymais į vartų plotą pataikė vos 2 sykius. R. Floro po gero sezono Lietuvoje jau sukirto rankomis su Suomijos čempionato „Oulu“ klubu ir tai yra nemenka netektis Aukštaitijos sostinės komandai.

Nicolas Gorobsovas (Marijampolės „Sūduva“): Be jokios abejonės – vienas geriausių ir kvalifikuočiausių viso čempionato žaidėjų, kurio klase negalima abejoti. Per 32 mačus argentinietis įmušė 5 įvarčius, sėkmingai realizavęs tiek pat baudinių, ir išsiskyrė 8 rezultatyviais perdavimais. Taip pat galima prisiminti, kad įvarčių kraitis turėjo būti kiek didesnis, tačiau teisėjai klaidingai neužskaitė fantastiško tolimo smūgio, kai nuo skersinio atšokęs kamuolys kirto vartų liniją.

Žaisdamas vidurio saugo pozicijoje, N. Gorobsovas atliko net 2503 taiklius perdavimus, pasižymėdamas puikiu 92 proc. taiklumu. Be to, argentinietis liko 4-oje vietoje pagal suskubimus prie atšokusių po dvikovų kamuolių (246). Dar du rodikliai parodantys futbolininko klasę – net 79 proc. laimėtų dvikovų puolime ir 215 išmuštų kamuolių iš po varžovų kojų, kas yra akivaizdžiai geriausias rezultatas lygoje.

Yukiyoshi Karashima (Kauno rajono „Hegelmann Litauen“): Dideli komplimentai Kauno rajono ekipai už tokio legionieriaus iš Japonijos pasikvietimą, kuris praėjusiais metais dar žaidė antroje pagal pajėgumą Latvijos lygoje. Y. Karashima buvo ryškiai rezultatyviausias tarp ryškiausią vaidmenį komandose vaidinusių vidurio saugų – 35-erios rungtynės, 9 įvarčiai bei 2 rezultatyvūs perdavimai.

Kuo galima paaiškinti tokį gerą japono sezoną? Pirmiausia tuo, kad tai yra labai sumanus futbolininkas, puikiai suprantantis žaidimą ir realizuojantis turimus šansus. „InStat“ statistika pateikia tik 5,3 xG tikėtinų įvarčių reitingą, o Y. Karashima į varžovų vartus siuntė kamuolį net 9 kartus. Taip pat japonas atliko perdavimus 89 proc. taiklumu, jo pozicijos žaidėjui prarado nedaug – 152 kamuolius, pasidalino 3–5 poziciją pagal varžovams iš po kojų išmuštus kamuolius (153) ir buvo nepralenkiamas „Optibet A lygoje“ pagal suskubimą prie atšokusių kamuolių po dvikovų (307).

Taip pat reikia pažymėti, jog japonas yra didelė grėsmė ir už baudos aikštelės ribų – gerai atlieka smūgius tiek kaire, tiek dešine koja, kuo jau ne kartą įsitikino varžovų vartininkai. Išlaikytas Y. Karashima kitiems metams yra nemenka Kauno rajono klubo pergalė.

Saidas Hamuličius (Alytaus DFK „Dainava“): Kai dar nebuvo aišku, ar „Dainava“ žais „Optibet A lygoje“, tuometiniam komandos vyr. treneriui Fabio Mazzone bosnių kilmės futbolininkas iš Nyderlandų didelio įspūdžio nepaliko – buvo norima su juo atsisveikinti, visgi, klubo valdžia turėjo kitokią nuomonę ir nesuklydo.

S. Hamuličius tapo didžiausia šio sezono „Optibet A lygos“ sensacija, per 36 dvikovas pelnęs 16 įvarčių bei atlikęs 2 rezultatyvius perdavimus. Reikia pridurti ir tai, kad 2 rezultatyvūs perdavimai toli gražu neatspindi realios situacijos, kadangi komandos draugai įprastai nesėkmingai išpakuodavo kairiojo krašto saugo pasiųstas dovanėles. „Dainavos“ lyderis prarado daugiausiai kamuolių tarp visų žaidėjų, tačiau atliko daugiausiai sėkmingų driblingų.

„Dainavos“ sirgaliams dar tikrai ilgai įsimins įspūdingi S. Hamuličiaus reidai ir gražūs įvarčiai. Įdomu, kur pasisuks šio talentingo 21-erių metų futbolininko karjera.

Hugo Videmontas (Vilniaus „Žalgiris“): Šiemet čempionate tarp krašto saugų ryškiausiai spindėjo įprastai kairiajame krašte rungtyniaujantis S. Hamuličiaus ir prancūzo duetas. Tiesa, dainavietis žaidžia tik kairėje, o rezultatyviausiu „Optibet A lygos“ sezono žaidėju tapęs H. Videmontas įprastai keičiasi pusėmis kraštuose su Francisu Kyeremeh, nemažą dalį laiko praleisdamas ir dešiniajame krašte.

H. Videmontas su 17 įvarčių antrus metus iš eilės buvo nepralenkiamas snaiperių kategorijoje, maža to, atlikti 14 rezultatyvių perdavimų taip pat buvo geriausias rezultatas lygoje. „Žalgirio“ krašto saugas lygoje buvo nepralenkiamas pagal „raktinius“ perdavimus (71) bei smūgius į vartų plotą (60). Tai – pirmasis legionierius, kuriam dvejus metus iš eilės pavyko tapti rezultatyviausiu čempionato žaidėju.

Reikia pridurti ir dar vieną akcentą – būtent H. Videmontas tapo savotišku nelaimėliu, dažniausiai šiemet smūgiais sudrebinusiu vartų konstrukciją.

Nauris Petkevičius (Kauno rajono „Hegelmann Litauen“): Rezultatyviausiu šio sezono futbolininku iš Lietuvos tapo tas žaidėjas, iš kurio tokio pasiekimo nelaukė beveik niekas. 33 mačai, 16 įvarčių ir 5 rezultatyvūs perdavimai – toks N. Petkevičiaus sugrįžimas į šalies čempionatą po beveik ketverių metų pertraukos.

Po pirmo mačo Telšiuose ir nesportiško elgesio prieš varžovą N. Petkevičius sulaukė trejų rungtynių diskvalifikacijos, o iki gegužės 8 dienos buvo pelnęs vos 1 įvartį. Per 11 dvikovų seriją „Hegelmann Litauen“ komandos puolėjas įvartį įmušė net devyniuose susitikimuose. N. Petkevičius iš 7 baudinių realizavo 5 bei atliko 38 smūgius į vartų plotą.

Michaelas Thuique’as („Kauno Žalgiris“): Legionierius iš Brazilijos po blankaus sezono Vilniaus „Riteriuose“ vėl atsiskleidė ir labai prisidėjo prie to, jog kauniečiai po nelengvos kovos apgynė bronzinę poziciją. 28-erių puolėjas per 34 mačus įmušė 8 įvarčius ir atliko 13 rezultatyvių perdavimų.

Brazilo reikšmė komandai buvo itin didelė – jis tiesiogiai prisidėjo beveik net prie 40 proc. „Kauno Žalgirio“ pelnytų įvarčių šiame sezone. Trečius metus Lietuvoje sužaidęs M. Thuique’as iš viso atliko 37 smūgius į vartų plotą ir 42 „raktinius“ perdavimus, pagal pastarąjį rodiklį užimdamas 4-ąją vietą.

Treneris Vladimiras Čeburinas (Vilniaus „Žalgiris“): Sostinės klubas šiemet sužaidė išskirtinį sezoną – visuose frontuose teko atlaikyti rekordinį net 50 rungtynių maratoną. Esminis tikslas buvo pasiektas – po atkaklios kovos apgintas „Optibet A lygos“ nugalėtojų titulas.

Prieš sezoną buvo nemažai diskusijų, kaip specialistui iš Kazachstano pavyks prisitaikyti prie naujos komandos, kurios žaidimo braižas buvo kitoks negu anksčiau treniruotos Marijampolės „Sūduvos“. Nors pirmieji mėnesiai nebuvo rožėmis kloti, galiausiai V. Čeburinas prisitaikė – „Žalgiris“ vietiniame fronte žaidė rezultatyvų ir efektingą futbolą, kartais išnaudodamas specialisto akcentuojamas standartines padėtis.

Vienu metu situacija buvo itin sudėtinga: Vilniaus ekipai rudenį teko labai intensyvus tvarkaraštis, tačiau V. Čeburinas rado optimalią sudėtį, patikėdamas vartininku Tomislavu Duka ir dėl traumos kurį laiką nežaidusiu Mantu Kukliu. Reikia pripažinti, kad intensyvaus tvarkaraščio metu, kai buvo atliekamos tik menkos korekcijos sudėtyje, žalgiriečiai, net ir esant nepalankiam rezultatui, neatrodydavo pernelyg išsikvėpę, kas parodo gerą fizinį pasirengimą.

Įvertinus sezono perspektyvą, Josipo Tadičiaus ir Jakubo Sylvestro duetas atakos smaigalyje sužaidė geriausiu atveju patenkinamai, tačiau rudenį abu šie žaidėjai kartu sudėjus pelnė dviženklį skaičių įvarčių, tad nemažai kritikos sulaukusi selekcijos spraga, visgi, savo darbą iš dalies atliko. Kitas akcentas – pasitikėjimas trimis lietuviais futbolininkais aikštės viduryje, ko anksčiau „Žalgiryje“ nebūdavo. Į Turkijoje laimės ir vėl neradusio Ogenyi Onazi vietą naujokas nebuvo pasikviestas, o Milenas Gamakovas neatrodė geresnis už kitus.

Pratęsta sutartis su V. Čeburinu yra išties teigiamas ženklas kitam sezonui. Pagrindinis tikslas – laimėti čempionatą – buvo pasiektas, tad belieka palinkėti „Žalgiriui“ kitą sezoną pagaliau patekti į Europos turnyrų grupių etapą.

alyga.lt informacija