Prieš paramos rungtynes su Telšių „Džiugu“ į Vilniuje susirinkusius futbolo aistruolius kreipėsi Ukrainos ambasadorė Lietuvoje Olga Nikitčenko ir Ukrainos futbolo legenda Andrijus Ševčenka.

Ukrainos Nepriklausomybės dienos išvakarėse jie dėkojo Lietuvai, abiem klubams ir sirgaliams už solidarumą bei pagalbą gelbstint Ukrainos žmonių gyvybes.

Visos šių rungtynių bilietų pajamos skiriamos greitosios pagalbos automobiliams Ukrainai įsigyti. Paramos akcija organizuojama bendradarbiaujant su Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio inicijuota platforma „UNITED24“.

„Ukraina minės 35-ąsias savo nepriklausomybės metines. Tai – 35 metai, per kuriuos kūrėme savo valstybę, patys rinkomės ir sprendėme dėl savo ateities. Jau daugiau nei 12 metų už teisę išsaugoti šią ateitį kovojame mokėdami didžiausią įmanomą kainą“, – vaizdo žinutėje kalbėjo Ukrainos ambasadorė.

Ji pabrėžė, kad Vilniaus stadione matomas vaizdas apie Lietuvos ir Ukrainos draugystę pasako daugiau už bet kokią kalbą.

„Stadionas Vilniuje susivienijo palaikyti Ukrainos. Ukrainos ir Lietuvos vėliavos, ukrainiečiai ir lietuviai – kartu. Man šis vaizdas pasako daugiau nei bet kokia kalba“, – teigė O. Nikitčenko.

Pasak jos, Rusija tikėjosi ne tik palaužti Ukrainos žmones, bet ir sulaukti momento, kai sąjungininkai pavargs, o parama išblės.

„Tačiau šį vakarą matomas vaizdas pasakoja visai kitą istoriją. Ukraina laikosi, o Lietuva tebėra kartu su mumis. Po visų šių metų ir visko, ką padarė Rusija, ryšys tarp mūsų tautų tik sustiprėjo. Lietuva puikiai supranta, kad laisvė išlieka tuomet, kai esame pasirengę ją ginti ne tik dėl savęs, bet ir vieni dėl kitų“, – kalbėjo ji.

Ambasadorė taip pat dėkojo Lietuvai už gebėjimą ne ieškoti pasiteisinimų, o rasti būdų padėti: „Kai Ukrainai reikia pagalbos, Lietuva negaišta laiko aiškindama, kodėl kažkas yra sudėtinga. Jūs randate būdą tai padaryti. Būtent tokią Lietuvą pažįsta ukrainiečiai, o šią draugystę vertiname labiau, nei galima išreikšti žodžiais.“

Kalbėdama apie paramą greitosios pagalbos automobiliams, ji pasitelkė futbolo palyginimą.

„Futbole kelios sekundės gali pakeisti rungtynes. Ukrainoje kelios sekundės gali lemti, ar žmogus išgyvens. Kiekvienas greitosios pagalbos automobilis – dar viena galimybė laiku pasiekti žmogų, išgelbėti gyvybę ir aplenkti Rusijos teroro laikrodį“, – sakė O. Nikitčenko.

Į susirinkusiuosius vaizdo žinute kreipėsi ir vienas garsiausių visų laikų Ukrainos futbolininkų A. Ševčenka. Jis Lietuvos paramą palygino su komandos draugo palaikymu sunkiausiu rungtynių metu.

„Futbolas man visada pirmiausia reiškė komandą. O svarbiausia – būti šalia komandos draugo, kai rungtynės tampa sunkios. Lietuva būtent taip pasielgė Ukrainos atžvilgiu – palaikė mus nedvejodama. Už tokią vienybę noriu padėkoti visiems Lietuvos žmonėms“, – kalbėjo A. Ševčenka.

Jis taip pat padėkojo abiem paramos rungtynių dalyviams.

„Dėkoju futbolo klubams „Žalgiriui“ ir „Džiugui“ už šių paramos rungtynių organizavimą ir dalyvavimą jose. Palaikydami šias rungtynes ir „UNITED24“, jūs padedate nupirkti greitosios pagalbos automobilius Ukrainai. Mėgaukitės rungtynėmis, palaikykite savo komandą ir ačiū, kad esate šalia Ukrainos. Šlovė Ukrainai!“ – sakė A. Ševčenka.

Ambasadorė savo kalbą užbaigė palinkėdama, kad aikštėje nugalėtoją išaiškintų garbingas žaidimas, tačiau priminė, kad už jos ribų Lietuva ir Ukraina siekia bendros pergalės prieš Rusijos agresiją.

„Kiekviena kartu išgelbėta ukrainiečio gyvybė – dar vienas įrodymas, kad Rusijai nepavyko pasiekti savo tikslo. Tai bendra Ukrainos ir Lietuvos pergalė. Ačiū, Lietuva. Pirmyn, „Žalgiri“!“ – kalbėjo Ukrainos ambasadorė.

Prisidėti prie paramos akcijos galima paaukojant per „UNITED24“ platformą.

Rudenį seniausia Lietuvoje aktyvių fanų bendruomenė „Pietų IV“ minės savo susikūrimo 41-ąsias metines.

1985-ųjų spalį aktyvūs „Žalgirio“ aistruoliai pasirinko dabar jau nebeegzistuojančio „Žalgirio“ stadiono Pietų ketvirtąją (IV) tribūną.

Kita vertus, aktyvaus „Žalgirio“ palaikymo istorija prasidėjo keliais metais anksčiau.

Ištakos

1982-ųjų sezone „Žalgiris“ atrodė tvirtai pasiryžęs pakovoti dėl teisės kitąmet rungtyniauti stipriausiame TSRS čempionato ešelone.

Po kelerius metus trukusio apytuščių tribūnų laikotarpio į stadioną vėl ėmė plūsti žiūrovai. Ir ilgainiui jų vis daugėjo. Tų metų rugpjūčio pabaigoje susiformavo kažkas panašaus į aktyvaus bei organizuoto palaikymo pradmenis.

Sąlygos tam tapo palankios po vasaros atostogų į miestą sugrįžus moksleiviams ir į Vilnių naujiems mokslo metams pradėjus rinktis studentams (būtent šių dviejų kategorijų atstovai ir sudarė beužgimstančio judėjimo pagrindą).

Ir nors to meto dalyvių ir liudininkų atsiminimai gerokai pablukę, o kartais ir skiriasi vieni nuo kitų, daugelis pirmuoju aktyvaus palaikymo maču laiko 1982 m. rugpjūčio 20-osios „Žalgirio“ dvikovą su Maskvos „Lokomotiv“, o vieta – stadiono „Pietų II“ tribūną.

Skanduotės, vėliavos, petardos, konfeti ir popierinės juostos, skriejančios į bėgimo takus – viskas vystėsi labai greitai. Tuo metu formavosi nuolat „Pietų II“ sektoriuje besilankančių fanų aktyvas.

To laikotarpio milicija tos tribūnos lankytojams netrukus ėmė skirti ypatingą dėmesį. Kaip sovietmečiu buvo įprasta – milicija siekė suvaldyti, jos požiūriu, nesankcionuotus reiškinius.

Tam buvo ir daugiau priežasčių – tos skanduotės (ar dainos) dažnai būdavo labai aiškiai nesuderinamos su valdžios struktūrų įsivaizduojamo sovietinio piliečio įvaizdžiu, o kai kuriose jų skambėdavo ir „palinkėjimai“ okupantams.

Fanų organizuotumas pasireiškė tada, kai jie sugebėjo nutarti pasitraukti iš įprasto sektoriaus. Rudenį aktyviausi fanai persikėlė į Šiaurės tribūną, už vartų.

„Milicija „Pietų II“ sektoriui skyrė išskirtinį dėmesį. Stadionas dar būdavo tuščias, o prie „Pietų II“ jau buvo milicijos kordonas. Tada persikėlėm į šiaurinę pusę. Visi susipirkom bilietus į „Šiaurės II“. Milicininkai kurį laiką buvo pasimetę, kol susiprato pereiti apsupti „Šiaurės II“. Nes jei kas tik pasireikšdavo triukšmingiau, gaudavom pastabų. Prieidavo koks nors ten leitenantėlis ir pareikšdavo: „jeigu dar pašvilpausi ar parėkausi – būsi išvestas iš rungtynių“. Todėl norėjosi kuo ilgiau pabūti be jų. O jie kol gaudavo komandą, kol nueidavo į kitą stadiono pusę, bent jau pusė kėlinio praeidavo ir per ją buvo galima pašėlti“, – pasakojo to meto įvykių stadione dalyvis Dainius.

Jau 1983–aisiais toks pat sektoriaus keitimo manevras buvo panaudotas ne kartą. O tiksliau – kartojamas kas dvejas trejas rungtynes. Dažnai būdavo taip, kad atėjęs prie stadiono sužinodavai, į kurį sektorių pirkti bilietą.

1985–ųjų pabaigoje šios klajonės baigėsi. Ir prasidėjo „Pietų IV“ istorija.

Tiesa, tą dieną, kai fanai atkako į žymiąją tribūną, niekas apie jokią būsimą istoriją negalvojo. Tai buvo vienas iš daugelio išbandytų sektorių. Jame pasilikta ne dėl kokių nors idėjinių paskatų, o tiesiog dėl to, kad būtent tuo momentu nusibodo klaidžioti.

Eitynės

Tačiau buvo dar vienas reiškinys, kuris sovietinės Lietuvos valdžią, miliciją ir KGB šiurpindavo net labiau negu dainos ir skanduotės stadione – fanų demonstracijomis vadintos porungtyninės eitynės. Kai visa tai, kas buvo daroma stadione, išsiliedavo į miesto gatves.

Pirmosios tokios eitynės įvyko dar gerokai prieš 1982-uosius. Viena 1977-ųjų demonstracija su aiškiai antisovietiniais šūkiais buvo užfiksuota ne tik sovietinio saugumo struktūrų medžiagose, bet net ir tuometinėje spaudoje (šiaip rašiusioje apie bet ką, tik ne apie „negatyvius“ reiškinius) – Vilniaus laikraštyje „Vakarinės naujienos“.

„Pasibaigus rungtynėms, dalis žiūrovų nesiskirsto, o demonstratyviai būriuojasi, ir minia traukia miesto gatvėmis, šaukdama, trukdydama transporto eismui“, – buvo rašoma 1977-ųjų spalio 12 dienos „Vakarinėse naujienose“.

Kur kas išsamiau įvykius aprašė pogrindinis leidinys „Aušra“.

Anot jo, po dviejų iš eilės „Žalgirio“ rungtynių (su Vitebsko „Dvina“ bei Smolensko „Iskra“) įvyko stichinės eitynės, per kurias buvo skanduojama ne tik „Rusai lauk“, bet net ir „Laisvę politiniams kaliniams“.

Abu kartus eitynės baigėsi susirėmimais su iš visų pusių sutrauktais milicininkais.

Vis dėlto po dviejų išpuolių valdžia sugebėjo demonstracijas užgniaužti. Eitynės atsinaujino po penkerių metų.

Jos vyko po kiekvienų rungtynių ir buvo tokios gausios, kad milicija jau negebėjo joms užkirsti kelio. Minia traukė susiklosčiusiu maršrutu iš „Žalgirio“ stadiono į stotį. Kodėl būtent į stotį?

„Spėju, kad milicija nebekartojo 1977-ųjų klaidos ir nukreipdavo sąlyginai saugiu maršrutu. Plius iš stoties išsivažinėdavo visi atvykėliai iš Grigiškių, Lentvario, Kauno ir kitur. Ir miesto transportas po visą Vilnių iš ten važiuodavo“, – vertino nuolatinis tų metų eitynių dalyvis Kazys.

Paradoksalu, bet „Žalgiriui“ patekus į aukščiausiąją TSRS lygą ir žiūrovų stadione padaugėjus, eitynių dalyvių gerokai sumažėjo. Joms pamažu slopstant, milicijai dažnokai jau pavykdavo išskaidyti minią. Galutinį tašką – stotį – minia pasiekdavo toli gražu ne kaskart.

Tačiau demonstracijos po kiekvienų „Žalgirio“ rungtynių vyko dar kelis metus. Kol kažkam iš valdžios neatėjo išganinga mintis, kaip su jomis susidoroti. Ne jėga. Gudrumu.

N. Gavinavičiaus nuotr.

Po kažkurių rungtynių nuo pat stadiono į stotį buvo paleisti nemokami autobusai. Ir visi eitynių dalyviai persiorientavo į motorizuotas demonstracijas. Iš autobusų langų plaikstėsi vėliavos, aidėjo skanduotės, milicija nieko neliesdavo. Kuo ne puiki alternatyva ėjimui pėsčiomis?

Galop tai tapo nauju įpročiu.

O po kurio laiko iš stadiono pasipylę fanai tų jau įprastų autobusų šalia stadiono nerado. Bet eitynių surengti jau nepajėgė. Taip ir išsiskirstė, palaidoję porungtyninių demonstracijų idėją.

Ingvaras Butautas

***

Iš socialinių tinklų komentarų:

Vytautas
Teko tokiose eisenose sudalyvauti. Vienybė buvo nesustabdoma. Pamenu, kaip Upės gatvę užtvėrusius milicijos ekipažus sirgalių minia rankomis pernešė link kelkraščio, kad neribotų žmonių srauto.

Gintaras
Nepamenu su kuo 1977 m. žaidė „Žalgiris“, bet tai buvo kelias į pirmą SSSR lygą. Na, po varžybų ir prasidėjo… Didžiulė minia skandavo ne tik „įvartį įvartį“, „Žalgiris Žalgiris“, bet ir „Lietuva“ užpildė prospektą ir judėjo link Tauro kalno. Pasitraukti iš eisenos jau nebuvo galimybės, kiekvienos tarpuvartės gilumoje stovėjo po 5-8 saugumiečius. O ant Tauro kalno mūsų jau laukė vidaus kariuomenė, milicijos kursantai su šunimis… Buvau jaunas, bėgau greitai, paskui ėję „diedukai“ sugriebti nespėjo.

Aurelijus
Kai „Žalgiris“ po paskutinių rungtynių iš antros lygos pakilo į pirmąją, tai buvo didžiausia eisena per Gedimino pr su antitarybiniais šūkiais, kai priėjo KGB rūmus, prasidėjo masiniai švilpimai ir skandavimai. Tada pradėjo visus gaudyti. Man pavyko įšokti į troleibusą ir išvengiau suėmimo. Bet pamečiau konspektus (buvau VISI studentas) su pavarde ir vardu. Nepateko jie į KGB rankas, kitaip būčiau išmestas iš mokslų ir pasiųstas tarnauti pas baltas meškas.

Vilniaus „Žalgirio“paskutinių namų rungtynių su Splito „Hajduk“ pertraukos metu stadione pagerbta žaliai balta legenda – buvęs futbolininkas ir treneris Algimantas Liubinskas.

Pokalbyje prieš rungtynes jis prisiminė savo kelią nuo vaikystės Kybartuose iki darbo su Lietuvos rinktine.

A. Liubinskas „Žalgiryje“ debiutavo 1973 metais. Vėliau žaidė kitur, ten patirta kelio trauma anksti užbaigė futbolininko karjerą.

Vis dėlto nuo futbolo jis nenutolo – jau 1983 metais, būdamas vos 31-erių, tapo Vilniaus „Žalgirio“ vyriausiuoju treneriu Sovietų Sąjungos aukščiausioje lygoje.

„Buvau jaunas, ambicingas. Kaip sakoma, bijai vilko – neik į mišką“, – apie tuomet priimtą iššūkį pasakojo treneris.

Užduotis buvo nelengva: iki tol A. Liubinskas dirbo su jauniais, o staiga turėjo perimti stipriausią Lietuvos komandą. Be to, kai kurie futbolininkai buvo net vyresni už patį trenerį. Nepaisant sunkumų ir pagrindinio vartininko traumos, pirmąjį sezoną aukščiausioje lygoje „Žalgiris“ baigė penktoje vietoje.

A. Liubinsko meilė futbolui prasidėjo Kybartuose – mieste, turinčiame gilias šios sporto šakos tradicijas. Vaikystėje vasaras jis leisdavo futbolo aikštėje, o žiemomis stodavo ant ledo. Būsimasis treneris pasižymėjo ir ledo ritulyje – tapo Lietuvos čempionu.

1969 metais baigęs mokyklą jis įstojo į Kūno kultūros institutą, kuriame sutiko vieną svarbiausių savo mokytojų – trenerį ir pedagogą Algirdą Klimkevičių.

„Institute subrendome kaip žaidėjai ir kaip treneriai. Algirdas Klimkevičius padarė didelę įtaką daugelio jaunų žmonių gyvenimams“, – prisiminė A. Liubinskas.

Baigęs darbą „Žalgiryje“, treneris išvyko mokytis į Maskvos aukštąją trenerių mokyklą, stažavosi stipriausiose Sovietų Sąjungos komandose bei Milane. Vėliau jo karjera nuvedė ir į Bangladešą, kur su „Abahani“ klubu iškovojo šalies taurę. Sugrįžęs į Lietuvą jis dirbo su jaunimu, o su Šiaulių „Kareda“ tapo Lietuvos čempionu.

Ypatingą vietą A. Liubinsko karjeroje užima Lietuvos rinktinė. Prie jos vairo jis stojo 1992 metais – trenerio teigimu, jo kandidatūrą tuomet pasiūlė patys futbolininkai. Nacionalinei komandai A. Liubinskas vadovavo beveik šimtą kartų. Jo treniruojama rinktinė lygiosiomis sužaidė su tokiomis futbolo galiūnėmis kaip Vokietija ir Ispanija, įveikė Ukrainos, Slovėnijos bei Gruzijos ekipas.

Per savo karjerą treneris suteikė galimybę ne vienam jaunam futbolininkui. Jo vadovaujamose komandose atsiskleidė Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas, Viačeslavas Sukristovas, Robertas Tautkus ir kiti žinomi Lietuvos futbolo atstovai.

Paklaustas, ką jaučia vadinamas žaliai balta legenda, A. Liubinskas atsakė: „Jauti, kad ne visai veltui praėjo tas gyvenimas. Malonu, kad dar prisimena.“

Futbolas iki šiol išlieka neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Treneris seka Lietuvos ir užsienio klubų rungtynes, tačiau ryšys su Vilniaus „Žalgiriu“ – ypatingas. Pokalbio metu A. Liubinskas pabrėžė, kad šį sezoną nepraleido nė vienų komandos rungtynių šiame stadione.

„Žalgirio“ futbolo akademijos struktūrą papildys nauja dalis ir naujas taškas Vilniaus žemėlapyje – vaikai kviečiami į futbolo treniruotes Pašilaičių mikrorajone.

Iki šiol „Perkūno“ vardu veikusi futbolo mokykla bendradarbiaus su „Žalgirio“ futbolo akademija, atstovaus žaliai baltoms spalvom ir taps bendros „Žalgirio“ jaunųjų futbolininkų ugdymo sistemos dalimi.

„Žalgirio“ akademijos vadovas Žydrūnas Grudzinskas pažymėjo, kad naujasis filialas suteiks galimybę praplėsti akademijos struktūrą ir tapti žaliai baltų dalimi arčiau namų.

„Vilnius – didelis miestas, todėl siekiame, kad vaikams būtų patogu lankyti kokybiškas treniruotes kuo arčiau savo gyvenamosios vietos, – sakė Ž. Grudzinskas – Naujų mūsų partnerių bendruomenės prisijungimas sustiprins mūsų akademijos struktūrą ir leis „Žalgirio“ vėliavą iškelti dar vienoje miesto dalyje.“

Pašilaičiuose futbolo mokyklą prieš 7 metus kartu su maniežu įkūrė buvęs „Žalgirio“ futbolininkas Egidijus Juška.

Vilniaus komandoje jis rungtyniavo 1998-1999 metais ir 2009-2011 metais, o baigęs karjerą ėmėsi futbolo treniravimo veiklos.

„Tai svarbus žingsnis visai mūsų bendruomenei. Prisijungę prie „Žalgirio“ struktūros galėsime vaikams pasiūlyti aiškų ugdymo kelią iki pat vyrų futbolo ir dar geresnes galimybes tobulėti, – kalbėjo E. Juška – Kaip ir daugelis futbolą lankančių vilniečių vaikų, nuo vaikystės norėjau atstovauti „Žalgiriui“. Su šiuo klubu mačiau ir šilto ir šalto – turėjau galimybę būti čempionų komandoje, teko ir sunkmečiu žaisti Pirmoje lygoje. Savo futbolo patirtis ir žalgirietišką dvasią stengiuosi kartu su treneriais perteikti jaunajai kartai.“

Pašilaičių filiale organizuojamos 5-12 metų vaikų futbolo treniruotės. Užsiėmimai vyksta „Perkūno“ manieže (Justiniškių g. 126D) , kuriame įrengtos dvi dengtos futbolo aikštės, leidžiančios kokybiškai treniruotis visus metus.

Registracija ir išsamesnė informacija

El. paštas:
pasilaiciai@fkzalgiris.lt 

Telefonai:
+370 696 20020
+370 698 70093

Amžiaus grupės:
U5, U6, U7, U8, U9, U10, U11, U12 ir U13 (gimę 2013-2022)

Gediminas Paberžis užaugo futbolininkų šeimų kaimynystėje prie senojo „Žalgirio“ stadiono, dar paauglys debiutavo meistrų komandoje, o vėliau į klubą sugrįžo kaip treneris.

Interviu stadione klubo legenda prisiminė savo kelią, debiutinį įvartį, istorines Europos rungtynes ir atskleidė, ko šiandien labiausiai linki „Žalgiriui“.

1968, 1971 ir 1974–1981 metais žaliai baltų gretose G.Paberžis sužaidė 275 rungtynes ir įmušė 11 įvarčių.

1992–1997 metais G. Paberžis dirbo „Žalgirio“ trenerių štabe, o vėliau savo patirtį ilgus metus perdavė jauniesiems futbolininkams.

Futbolas – nuo vaikystės

G. Paberžio pažintis su futbolu prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Jo tėvas Stasys Paberžis buvo futbolininkas, treneris ir vienas žymiausių Lietuvos futbolo istorijos puoselėtojų. Futbolą žaidė ir kiti šeimos nariai.

„Galima sakyti, kad iš lopšio išlipau ir patekau tiesiai į futbolą. Gyvenome dabartinėje – A. Juozapavičiaus, gatvėje, kuri rėmėsi į „Žalgirio“ stadioną. Tame name buvo apgyvendintos futbolininkų šeimos“, – prisiminė G. Paberžis.

Tame pačiame name augo ir būsimas „Žalgirio“ futbolininkas Kęstutis Latoža. Vasaros rytus draugai pradėdavo prie Neries, o vėliau skubėdavo į stadioną stebėti tuometinės Vilniaus reprezentacinės komandos treniruočių.

„Septintą valandą ryto atsikeldavome, eidavome prie Neries gaudyti aukšlių, o po poros valandų grįždavome ir bėgdavome žiūrėti, kaip treniruojasi Vilniaus komanda. Padavinėdavome kamuolius, visur eidavome iš paskos. Visa tai taip prilipo, kad nuo futbolo jau nebuvo galima atsitraukti“, – pasakojo žalgirietis.

Tėvas sūnaus pasirinkimo griežtai nekontroliavo. Vaikystėje Gediminas žaidė ne tik futbolą, bet ir ledo ritulį, kuris jam taip pat labai patiko.

„Buvo toks momentas, kai galvojau, ką pasirinkti – futbolą ar ledo ritulį. Tačiau ledo ritulys tuo metu neturėjo didelių perspektyvų, o futbole buvo „Žalgiris“. Taip nuo visko ir prasidėjo“, – sakė jis.

Debiutas – dar nesulaukus 18-ojo gimtadienio

Į „Žalgirio“ meistrų komandą G. Paberžis pateko 1968 metais, būdamas vos 17-os. Prieš tai su jaunių komanda jis sėkmingai pasirodė turnyre ir buvo išrinktas geriausiu saugu.

„Grįžau į Vilnių ir sulaukiau skambučio: „Ateik į karantiną.“ Nesupratau, kas atsitiko. Man pasakė: „Rytoj žaisi.“ Tai buvo toks šokas, kad net sunku apsakyti. Atvykau, pamačiau visas tas žvaigždes, į kurias iki tol žiūrėdavau iš šalies“, – prisiminė G. Paberžis.

Tuo metu komandoje rungtyniavo Algirdas Žilinskas, Stanislovas Ramelis, Gintautas Kalėdinskas, Vytautas Lydeka, Juzefas Jurgelevičius ir kiti žinomi Lietuvos futbolininkai.

Debiutinėse rungtynėse su Kalugos „Lokomotiv“ jaunasis saugas ne tik žengė į aikštę, bet ir įmušė įvartį.

„Viskas buvo kaip sapne. Rungtynių pabaigoje su Gintautu Kalėdinsku sužaidėme „sienelę“ – aš jam, jis man. Matyt, iš tos baimės smūgiavau ir pataikiau į vartus. Pats nustebau. Tos rungtynės, aišku, išliko visam gyvenimui“, – šypsojosi buvęs futbolininkas.

„Žalgiris“ yra širdis

G. Paberžis buvo komandos, 1977 metais laimėjusios Antrosios lygos varžybas ir sugrįžusios į Pirmąją lygą, dalis. Ši žalgiriečių karta padėjo pamatus komandai, kuri 1982-aisiais iškopė į aukščiausiąjį tų laikų futbolo divizioną.

„Viskas, kur dalyvavome ir kur atstovavome „Žalgiriui“, liko visam gyvenimui. Pradėjome nuo Antrosios lygos, pakilome į Pirmąją, o vėliau „Žalgiris“ labai gerai atrodė ir Aukščiausiojoje lygoje. Tai buvo fantastika. Tuo gyvenome ir tebegyvename“, – kalbėjo klubo legenda.

Savo ryšį su Vilniaus komanda jis apibūdino per savo mėgstamą Europos komandą.

„Kaip aš sakau, „Žalgiris“ yra širdis, o „Barcelona“ – meilė“, – teigė G. Paberžis.

Pamokos Europos aikštėse

Baigęs futbolininko karjerą G. Paberžis tapo treneriu.

1992–1997 metais jis dirbo „Žalgirio“ štabe – laikotarpiu, kai daug patyrusių futbolininkų išvyko į užsienį, o jų vietas užėmė gabus, tačiau tarptautinės patirties dar neturėjęs jaunimas.

Vienu ryškiausių to meto išbandymų tapo UEFA Čempionų lygos dvikova su Eindhoveno PSV. Išvykoje žalgiriečiai nusileido 0:6, o Vilniuje – 0:2.

„Žiūrėjome rungtynių įrašus ir atrodė: tas Eindhovenas – žmonės kaip žmonės. Išėjome į aikštę ir pasirodė, kad ne. Vilniuje sužaidėme šiek tiek geriau, tačiau tos rungtynės parodė, kiek jaunai komandai trūko tarptautinės patirties“, – sakė buvęs treneris.

Tikėjo „Žalgirio“ sugrįžimu

Interviu vyko prieš atsakomąsias rungtynes su Tbilisio „Dinamo“, kai „Žalgiriui“ reikėjo panaikinti po pirmojo susitikimo turėtą trijų įvarčių deficitą.

G. Paberžis neslėpė, kad pralaimėjimą Tbilisyje nulėmė skaudžios klaidos, tačiau ragino tikėti komanda „Dabar bus labai nelengva, bet tikėkime „Žalgiriu“, – prieš rungtynes kalbėjo jis.

Klubo legenda vylėsi, kad žalgiriečiai kuo greičiau įmuš pirmąjį įvartį ir suteiks sau galimybę pakovoti dėl stebuklo.

„Širdis, kaip visuomet, plaka ir nori, kad šie žalgiriečiai laimėtų. Norėtųsi kuo greičiau įmušti pirmąjį įvartį, o tada jau galima stengtis toliau. Linkiu komandai tapti čemponais, o Europoje, jeigu stebuklas kažkoks gal ir įvyks – aš tikiu, kad turėtų kažkas būti – toliau žingsniuoti Europos keliais“, – sakė G. Paberžis.

Stebuklas, kuriuo tikėjo „Žalgirio“ legenda, įvyko tą patį vakarą.

Praėjus porai valandų po šių žodžių žalgiriečiai namuose 7:2 nugalėjo Tbilisio „Dinamo“, panaikino trijų įvarčių deficitą ir bendru rezultatu 7:5 žengė į kitą UEFA Konferencijų lygos atrankos etapą.