Susigrąžintas Lietuvos jaunimo čempionų titulas, istorinis rezultatas Europoje, nepamirštama akistata su „Manchester United“, pasiektas tikslas suaugusiųjų II lygoje: pastarieji metai vyriausiems „Žalgirio“ akademijos vaikinams buvo permainingi, dramatiški, kupini įsimintinų epizodų ir su laiminga pabaiga – tarsi holivudiniame filme.
„Žalgirio“ akademijoje, kurią lanko vaikai nuo penkerių metų, pagrindinis akcentas skiriamas individualiam žaidėjų tobulėjimui, siekiant atskleisti maksimalų asmenybės potencialą.
Konkrečius tikslus dėl komandinių rezultatų turi vyriausieji, kuriems prasideda integracija iš jaunimo į suaugusiųjų futbolą. Nuo rudens iki pavasario vykstančios „Samsung Galaxy Watch“ Elitinės jaunių lygos U-18 diviziono varžybos – savotiška lietuviško jaunimo futbolo viršūnė. Šių pirmenybių nugalėtojai keliauja į UEFA Jaunimo lygą, kurioje rungtyniauja stipriausios Europos U-19 komandos. Geriausi jaunieji futbolininkai vaikinai taip pat atstovauja B komandai, kuri nuo pavasario iki rudens varžosi vyrų II lygoje.
Šiuose trijuose turnyruose vilniečiams 2024 metais pavyko pasiekti pagrindinius tikslus – tapti U-18 diviziono nugalėtojais, patekti į antrąjį UEFA Jaunimo lygos etapą, ir laimėjus II lygą iškovoti kelialapį į Pirmą lygą. Visų trijų varžybų metu „Žalgirio“ jaunimo teko ne vienos lemiamos rungtynės, ir ne kartą teko atsilikinėti nuo varžovų ar išgyventi sudėtingas akimirkas.
Apie dramatiškus metus, kuriame buvo ir išskirtinė jaunimo dvikova su „Manchester United“, papasakojo „Žalgirio“ vyriausiųjų vaikinų vyr. treneris Dainius Greviškis.
– Daug kas matė ar bent girdėjo apie jaunųjų žalgiriečių rungtynes Europoje, tačiau ko gero ne visi žino, kokį kelią reikėjo nueiti iki šio tikslo. Koks buvo tas kelias?
– Čia reikėtų grįžti į pačią pradžią – metus atgal, į U-18 čempionato pradžią 2023 metų rugpjūtį. Daugelio komandų pagrindą sudarė 17 metų žaidėjai, gimę 2006 metais. Mūsų komandą – 16-mečiai (gimę 2007-aisiais) ir keli perspektyviausi 15-mečiai (gimę 2008 m.).
Sezono pradžia nieko blogo nežadėjo, tačiau rugsėjo pabaigoje įvyko tragedija – žuvo Edvinas Pukinskas. Tai buvo didžiulė žmogiška netektis, gyvenimus keičiantis įvykis. Jis taip pat buvo ir vienas komandos lyderių, perspektyvus krašto gynėjas, kviečiamas į Lietuvos rinktinę.
Nuoširdžiai galvojau, kad šiam sezonui jau viskas, kad po tokios netekties ir smūgio visiems nebeatsigausime. Iki žiemos pertraukos buvo sunku, jaučiau, kad komanda kenčia. Sakiau, kad turime Edviną širdyje, bet turime nepasiduoti, nepaleisti varžovų per toli. Kad žiemą padirbėsime ir eisime toliau. Žiemą daug treniravomės, ruošėmės ir toje antroje sezono pusėje laimėjome beveik visas rungtynes, išskyrus vienerias.
Paskutiniame ture norint išsaugoti pirmąją vietą reikėjo pergalės Kaune prieš „BE1 NFA“. Po pirmojo kėlinio atsilikinėjome 0:1. Antrajame kėlinyje varžovai gavo raudoną kortelę, pavyko išlyginti rezultatą, o likus žaisti kelias minutes Ugnius Simonavičius įmušė pergalingą įvartį. Iškovojome nugalėtojų titulą ir teisę žaisti UEFA Jaunimo lygoje. Visa tai buvo kryptingo darbo ir charakterio rezultatas.
– UEFA Jaunimo lygos pirmojo etapo burtai U-19 komandai lėmė dvikovą su Velso čempionu „The New Saints“. Kokios mintys buvo ištraukus burtus ir kaip viskas susiklostė?
– Pirmajame etape, manau, ištraukėme sąlyginai stipriausią varžovą, antrajame – taip pat. Bet pirmoji dvikova buvo su visiška nežinia, nes apie varžovus informacijos neturėjome. Tik tai, kad tai praėjusių metų Velso čempionai. Po pirmųjų rungtynių pirmo kėlinio namuose atsilikinėjome 1:2. Tačiau per pertrauką pavyko rasti žodžius, kurie užvedė komandą, atrasti varžovų silpnas vietas ir laimėjome 3:2.
Į antras rungtynes jau važiavome visai kita nuotaika, turėjome daug medžiagos analizei. Reikėtų pažymėti, kad tai nebuvo vien mano darbas, bet ir kitų akademijos trenerių, daug padėjo pagrindinės vyrų komandos štabas. Atlikome tam tikrų pakeitimų ir tai pasiteisino, įmušėme du įvarčius po kontratakų. Komanda įvykdė visą planą idealiai, visi laurai jai ir trenerių štabui. Pamatėme, kad galime žaisti, laimėti ir gavome didžiulį prizą. Euforija po rungtynių buvo nemaža, panaši buvo tik po paskutinių U-18 diviziono rungtynių.
– Antrajame Jaunimo lygos etape laukė „Manchester United“. Kokio lygio tai buvo varžovas? Kokie įspūdžiai liko išvydus šio klubo akademiją iš arti?
– Tai klubas kurio biudžetas yra arti 700 milijonų. Akademija yra tarp elitinių akademijų pasaulyje. Akademijos komandose yra žaidėjų pirktų už milijonus. Tie žaidėjai atstovauja savo šalių jaunimo rinktinėms, kai kurie treniruojasi su pagrindine „United“ komanda ir yra registruojami „Premier“ lygoje.
Prieš atsakomąsias rungtynes apsilankėme „Carrington“ bazėje, kuris yra keliolika aikščių su aukščiausio lygio priežiūra, apšvietimu, treniruoklių salėmis, maniežu, atskiromis rūbinėmis komandomis. Per 20 metų į „Carrington“ treniruočių bazę investuota apie 60 milijonų.
Yra visa infrastruktūra, yra visas „know-how“, sudarytos visos sąlygos ir treniruotis, ir mokytis. Jaunimas iki 16 metų turi privačius mokytojus, atletinio rengimo trenerius, kineziterapeutus, psichologus. Akademija neturi tikslo tapti čempionais, akcentuojasi į individualų meistriškumą, daug laiko skirta asmeniniam žaidėjų tobulėjimui. Jie turi individualias rytines treniruotes, o vakare treniruojasi grupėmis. Kaip jie sako, akademijoje auginame būsimus milijonierius.
Ypatinga ir atranka, nes futbolas kaip populiariausias žaidimas sutraukia gabiausius vaikus, kitiems sportams jų lieka mažiau. Ir nėra galimybės per daug atsipalaiduoti – į jų vietą laukia daug kitų žaidėjų. Tau sudarytos visos sąlygos ir pagalba, bet jei per metus ar dvejus neįvykdai tau iškeltų uždavinių – palinki sėkmės, ir ateina kiti. Vienas iš pavyzdžių – buvusio varžovo „TNS“ žaidėjas, kuris 6 metus treniravosi „Manchester United “ akademijoje, bet turėjo užleisti vietą geresniems.
Kaip jie sako, akademijoje auginame būsimus milijonierius. Žaidėjai nuolat stebimi, viliojami ir kitų klubų. Patys matėme, kad tarpusavio rungtynėse varžovų stadione 50 vietų buvo rezervuota skautams.
Pagrindinė problema, apie kurias mums pasakojo akademijos vadovai – tai vidinė konkurencija dėl geriausių žaidėjų Anglijoje, nes po „Brexit‘o“ atsivežti žaidėjus iš kitų šalių daug sunkiau, jie privalo žaisti savo šalių rinktinėse. Kitas iššūkis – turint tokias geras sąlygas kartais trūksta sportinio alkio.
– Kiek didelis skirtumas tas tarp tokios elitinės akademijos ir mūsų turimų sąlygų?
– Mums nėra ko lygintis. „Žalgirio“ akademijoje dirbu ilgai, todėl atsimenu ir mačiau kokias sąlygas turėjo daugelis mūsų U-19 komandos žaidėjų – tokie kaip Matyžonokas, Jansonas, Aliukonis ar Simonavičius. Jie nuo mažumės treniravosi Senvagės gimnazijoje, visi ant vienos aikštės. Kurį laiką neturėjome ir aikštės, būdavome tik salėse arba „Sportimoje“. Persirengimo ar susirinkimo vietos visada buvo mokyklos kabinetai. Beveik visi treneriai per dešimtmetį pasikeitė, liko nedaug, kurie dirba ilgesnį laiką.
Prieš kelis metus atsirado kryptinga akademijos žaidėjų rengimo, atletinio rengimo programa. Atsirado nuostata, kad vienas dirba ne daugiau kaip su dviem grupėmis. Tačiau kartais vis tiek reikia pavaduoti kolegas, padėti renginiuose ir bendram akademijos labui, ar tiesiog treneriams rasti papildomų veiklų užsidirbti. Palyginimui, vien su „Manchester United“ jaunimo komanda atvažiavo 15 žmonių personalas. Galiu tik įsivaizduoti, kas mums pavyktų turint bent 10 procentų resursų, ką turi jie.
Taip pat reikia turėti omenyje, kad dalis mūsų perspektyviausių žaidėjų, kurie galėtų žaisti UEFA Jaunimo lygoje, jos nesulaukė, nes šiemet ar anksčiau išvyko arba dar ruošiasi išvykti į užsienio klubų akademijas Italijoje, Kipre, Austrijoje.
– Koks buvo mūsų žaidimo planas dvikovai prieš „Manchester United“? Kiek jo pavyko įgyvendinti per abejas rungtynes? Kiek tos rungtynės buvo skirtingos, atsižvelgiant, kad pirmose pavyko įmušti du įvarčius, o antrose – nepavyko?
– Rungtynės buvo ir skirtingos, ir panašios. Kaip ir sakiau prieš pirmąsias rungtynes, nėra taip, kad planavome tik gintis. Planas buvo bandyti žaisti, jeigu varžovas leis. Tačiau reikia suprasti, kokio lygio buvo varžovų komanda, kokią mes turime tokią rungtynių patirtį. Varžovai perskaito mūsų vieną, du žingsnius į priekį ir jau darosi sudėtinga. Kai Lietuvos pirmenybėse mūsų žaidėjai priima kamuolį, jie turi laiko pagalvoti. Čia jau prieš priimant kamuolį turi pagalvoti kaip išsidėstyti, kur į kokią vietą nubėgti. Varžovai tai daro greičiau. Savo čempionate mes pripratę daug žaisti su kamuoliu ir primesti savo žaidimą. Čia varžovai ir greičiau bėga, ir greičiau žaidžia su kamuoliu. Mes tokio intensyvumo rungtynių savaitgaliais neturime.
Tiesa, kad pirmąsias rungtynes Vilniuje nepadarėme daug perdavimų ir nebuvo kamuolio kontrolės, bet žaidėme taip, kaip leido varžovas. Tačiau buvo užduotis įmušti įvartį ir pavyko įmušti du padaryti nepaisant to, kaip klostėsi žaidimas. Nebuvo taip, kad įmušėme atsitiktinai, jiems atidavus kamuolį. Įmušėme taip, kaip ir norime žaisti – abu kartus po perdavimų į laisvas erdves. Kiek galėjo būti varžovų atsipalaidavimo? Manau, kad jie žino, kad negali atsipalaiduoti, nes yra didelė konkurencija. Mums tai bet kokiu atveju didelis džiaugsmas. Žinome, kaip lietuviškoms komandoms visada sudėtinga įmušti, o šį kartą sugebėjome.
Antrose rungtynėse daugelis matė tik galutinį rezultatą, ar smūgių statistiką. Bet pirmajame kėlinyje pavykdavo geriau išeiti iš aukšto spaudimo. Tik skirtumas tas, kad jų vartininkas išeidavo aukštai ir susirinkdavo daug kamuolių, dėl to nepavyko atlikti tų smūgių. Antrajame kėlinyje pabandėme daugiau patys paspausti priekyje, pavyko perimti kamuolių, bet trūko galutinio momento, varžovai perskaitydavo sprendimus. Varžovai taip pat antrose rungtynėse buvo stipresni, jų gretose buvo pagrindinėje komandoje registruojamas gynėjas Henry Amassas ir puolėjas Ethanas Wheatley.
Kitas dalykas, reikia atsiminti, kad tai jaunimo futbolas. Vienas iš jaunimo lygos tikslų – tobulėjimas, kitų valstybių žaidimo pažinimas, tarpusavio bendravimas. Kaip įprasta UEFA Jaunimo lygoje, po rungtynių laukė tarsi trečias kėlinys – komandos žaidėjų, trenerių, vadovų susitikimas prie vakarienės stalo pabendrauti, pasidalinti patirtimi įspūdžiais.
„United“ atstovai po rungtynių paminėjo, kad vienas du mūsų komandos žaidėjai jiems patiko, yra gero tarptautinio lygio. Sunku pasakyti, ar tai jie galėjo sakyti sakė iš pagarbos, tačiau kokiu atveju džiugu girdėti.
– Kokios pamokos, koks pozityvas liko iš tokio Jaunimo lygos sezono?
– Žaidėjai pamatė savo silpnąsias puses, kur dar reikia daug tobulėti ir stengtis, pamatė varžovų techninius sugebėjimus, techninius dalykus. Tokios rungtynės aiškiai parodė, koks yra aukščiausias lygis, ko reikia norint žaisti ten. Vaikinai pamatė kur ir kaip „Manchester United“ treniruojasi, kuo gyvena. Norint kažką pasiekti šiuolaikiniame futbole nuo 15-16 metų jau turi gyventi šiuo sportu, tai kaip tavo pagrindinis darbas, o visi kiti dalykai – šalia. Net ir tai negarantuoja, kad būsi profesionalas.
Turėjome kelis jaunesnius, 2008 metų gimimo žaidėjus, kurie išbandė savo jėgas – tokie kaip Benas Bruzga, Rokas Kursevičius, Vakaris Bradūnas, Klemensas Gustas. Pastarasis tik ką tik buvo baigęs Europos U-17 čempionato atrankos turnyrą, o po dviejų dienų sužaidė 90 minučių prieš „United“.
Iš trenerių pusės buvo naudinga ir įdomu pamatyti visas sąlygas, kitokį futbolą, kuris greitesnis, taktiškai brandesnis, analizuojant įsivertinti „United“ žaidėjus, jų žaidimo filosofiją.
Mūsų žaidimo filosofija panaši – norime žaisti su kamuoliu, dominuoti, atimti kamuolį varžovų aikštės pusėje turėti kamuolio kontrolę, turėti universalius žaidėjus. Kaip ir mes, jų organizacija pirmiausia dirba ne šios dienos rezultatui, o kad išugdytume individualų žaidėją, kuris vėliau žaistų pagrindinėje komandoje, šalis rinktinėje.
Todėl atsirado tam tikras patvirtinimas, ir pasitikėjimas tuo keliu, kuriuo einame mes. Žinome, negalime kažko nukopijuoti, nes neturime tiek resursų, tokios infrastruktūros, atrankos. Tačiau pati filosofija, idėja, kaip ugdyti žaidėją prisitaikant prie sąlygų rodo, kad einame teisingu keliu.
– Kalbant trumpai – nes tai plati tema – koks tas dabartinis kelias? Ar tai jau duoda rezultatų?
– Su dabartine ugdymo programa dirbame 4 metus, ta „Anderlecht“ programa mums buvo pagrindas. Daugiau vaikų gauna žaidybinio laiko anksčiau, visos amžiaus grupės dirba kryptingai pagal programą, sudėtą iš blokų. Visos treniruotės turi struktūrą, kur konkrečioje dalyje ką padaryti. Yra numatyti testavimai. Pradedant žaisti 11 prieš 11 atsiranda vaizdo analizės, papildomi susitikimai su tėvais, žaidėjų vertinimai ir t.t. Tikrai matome, kad programa duoda vaisių. Turime daugiau lygiaverčių žaidėjų, konkurencingesnę aplinką treniruotėse.
– Kitas šių metų svarbus tikslas – dalyvavimas II lygoje, kurią pavyko laimėti. Kokia buvo ta „Žalgirio“ B komanda, kaip viskas atrodė prieš sezoną?
– Tikslas buvo aiškus – sugrįžti į Pirmą lygą, kad joje kitais metais galėtume sudaryti konkurencingesnes sąlygas žaisti akademijos auklėtiniams.
Pradžia buvo tikrai sudėtinga, nes iš esmės turėjome naują komandą – tik kelis žaidėjus likusius iš B komandos – tai Tomas Bakšys, Gustas Mikelaitis, Osvaldo Alfieri. Dalis žaidėjų išėjo į kitas A lygos komandas ar buvo išnuomoti (Kajus Bička, Motiejus Burba, Dariušas Stankevičius, Džiugas Aleksa, Meinardas Mikulėnas), ar prisijungė prie pagrindinės komandos. Prisijungė buvusių U-18 komandos žaidėjų, taip pat sugrįžo mūsų auklėtiniai Deividas Linauskas, Martynas Valukonis.
Iš Panevėžio prisijungė Gustas Žederštreimas, kuris jau buvo metęs futbolą ir pasirinkęs mokslus. Pamenu, po vienos iš pirmųjų alinančių treniruočių su mumis jis sakė, kad jau nebenori žaisti, svarstė ką čia veikia. Bet tai buvo vienas iš kertinių komandos žaidėjų.
Kaip rezervą turėjome akademijos auklėtinius gimusius 2007-2008 metais. Sezono metu debiutavo ir dabartinės U-18 komandos žaidėjai – Vakaris Berenta, Vilius Kondrotas, Danielius Velička, Vytis Pavilonis, Klemensas Gustas, Rokas Kursevičius.
Pagal galimybės ir poreikį prisijungdavo ir Romualdas Jansonas, Martynas Šetkus, Patrikas Matyžonokas. Pagelbėjo ir keli labiau patyrę pagrindinės komandos žaidėjai, tačiau tai buvo iš esmės tik sezono pabaigoje, kai pagrindinė komanda jau buvo įvykdžiusi savo tikslus.
– Kokie dalykai buvo svarbiausi kovoje dėl pirmosios vietos?
– Svarbus dalykas buvo sveika atmosfera rūbinėje. Kad žaidėjai varžytųsi, net nebijotų pasakyti tiesos vienas kitam, džiaugtųsi futbolu. Sezono pabaigoje komanda buvo kaip tikras kumštis.
Iš pradžių gal ne visi tikėjo, kad tai pavyks, nes lygoje buvo kelios tikrai pajėgios komandos. Stebuklo nebuvo, tik kryptingas darbas kas savaitę. Nuo sausio pradžios turėjome tik savaitę atostogų. Darbavomės su atletinio rengimo, vartininkų departamentu. Padėjo pagrindinės komandos vartininkų treneris Audrius Ramonas, kuris talkino ir su vartininkais, ir su standartinėmis situacijomis.
Kertinis momentas buvo rungtynės Kaune su „Fortūna“ birželį – turnyro autsaiderės neįveikėme, sužaidėme 1:1. Tai buvo šaltas dušas, po jo turėjome daug rimtų pokalbių. Komanda tikrai sureagavo, nes antroje sezono pusėje buvo dar tik vienerios lygiosios Klaipėdoje, o vėliau iškovojome 13 pergalių iš eilės.
Liepą rungtynės su „TransINVEST“ dubleriais parodė, kodėl šį sezoną nugalėtojais tapome mes. Pirmieji įmušėme, bet sužaidus pusvalandį gavome raudoną kortelę, varžovai rezultatą išlygino. Tą kartą galėjome sulūžti ir pralaimėti. Bet antrajame kėlinyje R. Jansonas įmušė pergalingą įvartį. Tiek jis, tiek P. Matyžonokas, tos dienos ankstų ryte išskrido iš Suomijos, po pietų grįžo į aikštę ir vakare sužaidė daugiau nei kėlinį.
– Turėjote pergalingą seriją, tačiau net iškovojus 76 taškus dar nebuvote užtikrinti dėl patekimo į Pirmą lygą. Kokios svarbos buvo paskutinės rungtynės?
– Pagal nuostatus antrą vietą ir kelialapį į Pirmą lygą tarsi užsitikrinome anksčiau, po pergalės Jonavoje. Bet suprantame, kad realybėje dublerių komandoms nebūna skiriamas prioritetas kylant į viršų.
Todėl paskutinės rungtynės prieš „TransINVEST B“ buvo kaip finalas – laimėtojas užima aukštesnę vietą. Varžovų gretose turėjome keturis mūsų auklėtinius, taip pat patyrusių, aukščiausios lygio patirties turinčių žaidėjų. Mūsų penki žaidėjai turėjo trečias rungtynes per savaitę – prieš tai Jonavoje buvo tarsi mažasis finalas, o trečiadienį Mančesteryje.
Nors rungtynių pradžia nieko blogo nežadėjo – R. Jansonas įmušė nuostabaus grožio įvartį, kuris papuoštų bet kurį turnyrą. Bet kėlinio pabaigoje praleidome įvartį į rūbinę. Beje, antrą kartą šiemet mums įmušė Kajus Bička, kuris varžovų klubui išnuomotas. Kėlinio viduryje traumą gavo G. Žederšteimas ir po standartinės situacijos praleidome baudinį. Laimei, jį atmušė vartininkas Arpadas Tordai. Jam esame dėkingi, taip pat ir kiti du žaidėjai iš pagrindinės komandos sužaidė profesionaliai, be klaidų. Bet tas momentas buvo svarbiausias.
Pabaigoje buvo sunku, susidėjo nuovargis, bet sužaidėme lygiosiomis, ir tai buvo kaip pergalė. Sugebėjome iškentėti, atstovėti ir pasiekti tikslą. Kartais to reikia. Šį sezoną tai buvo kaip mūsų skiriamasis ženklas.
Apskritai, apibendrinant ššiuos metus, per visą akademijos istoriją ir darbo treneriu laikotarpį (man tai buvo 19-asis sezonas) 2024 metų sezonas buvo tikrai įsimintiniausias. Visiems buvusiems to sezono dalimi tai motyvacija ir įkvėpimas toliau tobulėti ir kilti aukščiau.