Kai okupantų valdžią šiurpino eitynės iš stadiono

Rudenį seniausia Lietuvoje aktyvių fanų bendruomenė „Pietų IV“ minės savo susikūrimo 41-ąsias metines.

1985-ųjų spalį aktyvūs „Žalgirio“ aistruoliai pasirinko dabar jau nebeegzistuojančio „Žalgirio“ stadiono Pietų ketvirtąją (IV) tribūną.

Kita vertus, aktyvaus „Žalgirio“ palaikymo istorija prasidėjo keliais metais anksčiau.

Ištakos

1982-ųjų sezone „Žalgiris“ atrodė tvirtai pasiryžęs pakovoti dėl teisės kitąmet rungtyniauti stipriausiame TSRS čempionato ešelone.

Po kelerius metus trukusio apytuščių tribūnų laikotarpio į stadioną vėl ėmė plūsti žiūrovai. Ir ilgainiui jų vis daugėjo. Tų metų rugpjūčio pabaigoje susiformavo kažkas panašaus į aktyvaus bei organizuoto palaikymo pradmenis.

Sąlygos tam tapo palankios po vasaros atostogų į miestą sugrįžus moksleiviams ir į Vilnių naujiems mokslo metams pradėjus rinktis studentams (būtent šių dviejų kategorijų atstovai ir sudarė beužgimstančio judėjimo pagrindą).

Ir nors to meto dalyvių ir liudininkų atsiminimai gerokai pablukę, o kartais ir skiriasi vieni nuo kitų, daugelis pirmuoju aktyvaus palaikymo maču laiko 1982 m. rugpjūčio 20-osios „Žalgirio“ dvikovą su Maskvos „Lokomotiv“, o vieta – stadiono „Pietų II“ tribūną.

Skanduotės, vėliavos, petardos, konfeti ir popierinės juostos, skriejančios į bėgimo takus – viskas vystėsi labai greitai. Tuo metu formavosi nuolat „Pietų II“ sektoriuje besilankančių fanų aktyvas.

To laikotarpio milicija tos tribūnos lankytojams netrukus ėmė skirti ypatingą dėmesį. Kaip sovietmečiu buvo įprasta – milicija siekė suvaldyti, jos požiūriu, nesankcionuotus reiškinius.

Tam buvo ir daugiau priežasčių – tos skanduotės (ar dainos) dažnai būdavo labai aiškiai nesuderinamos su valdžios struktūrų įsivaizduojamo sovietinio piliečio įvaizdžiu, o kai kuriose jų skambėdavo ir „palinkėjimai“ okupantams.

Fanų organizuotumas pasireiškė tada, kai jie sugebėjo nutarti pasitraukti iš įprasto sektoriaus. Rudenį aktyviausi fanai persikėlė į Šiaurės tribūną, už vartų.

„Milicija „Pietų II“ sektoriui skyrė išskirtinį dėmesį. Stadionas dar būdavo tuščias, o prie „Pietų II“ jau buvo milicijos kordonas. Tada persikėlėm į šiaurinę pusę. Visi susipirkom bilietus į „Šiaurės II“. Milicininkai kurį laiką buvo pasimetę, kol susiprato pereiti apsupti „Šiaurės II“. Nes jei kas tik pasireikšdavo triukšmingiau, gaudavom pastabų. Prieidavo koks nors ten leitenantėlis ir pareikšdavo: „jeigu dar pašvilpausi ar parėkausi – būsi išvestas iš rungtynių“. Todėl norėjosi kuo ilgiau pabūti be jų. O jie kol gaudavo komandą, kol nueidavo į kitą stadiono pusę, bent jau pusė kėlinio praeidavo ir per ją buvo galima pašėlti“, – pasakojo to meto įvykių stadione dalyvis Dainius.

Jau 1983–aisiais toks pat sektoriaus keitimo manevras buvo panaudotas ne kartą. O tiksliau – kartojamas kas dvejas trejas rungtynes. Dažnai būdavo taip, kad atėjęs prie stadiono sužinodavai, į kurį sektorių pirkti bilietą.

1985–ųjų pabaigoje šios klajonės baigėsi. Ir prasidėjo „Pietų IV“ istorija.

Tiesa, tą dieną, kai fanai atkako į žymiąją tribūną, niekas apie jokią būsimą istoriją negalvojo. Tai buvo vienas iš daugelio išbandytų sektorių. Jame pasilikta ne dėl kokių nors idėjinių paskatų, o tiesiog dėl to, kad būtent tuo momentu nusibodo klaidžioti.

Eitynės

Tačiau buvo dar vienas reiškinys, kuris sovietinės Lietuvos valdžią, miliciją ir KGB šiurpindavo net labiau negu dainos ir skanduotės stadione – fanų demonstracijomis vadintos porungtyninės eitynės. Kai visa tai, kas buvo daroma stadione, išsiliedavo į miesto gatves.

Pirmosios tokios eitynės įvyko dar gerokai prieš 1982-uosius. Viena 1977-ųjų demonstracija su aiškiai antisovietiniais šūkiais buvo užfiksuota ne tik sovietinio saugumo struktūrų medžiagose, bet net ir tuometinėje spaudoje (šiaip rašiusioje apie bet ką, tik ne apie „negatyvius“ reiškinius) – Vilniaus laikraštyje „Vakarinės naujienos“.

„Pasibaigus rungtynėms, dalis žiūrovų nesiskirsto, o demonstratyviai būriuojasi, ir minia traukia miesto gatvėmis, šaukdama, trukdydama transporto eismui“, – buvo rašoma 1977-ųjų spalio 12 dienos „Vakarinėse naujienose“.

Kur kas išsamiau įvykius aprašė pogrindinis leidinys „Aušra“.

Anot jo, po dviejų iš eilės „Žalgirio“ rungtynių (su Vitebsko „Dvina“ bei Smolensko „Iskra“) įvyko stichinės eitynės, per kurias buvo skanduojama ne tik „Rusai lauk“, bet net ir „Laisvę politiniams kaliniams“.

Abu kartus eitynės baigėsi susirėmimais su iš visų pusių sutrauktais milicininkais.

Vis dėlto po dviejų išpuolių valdžia sugebėjo demonstracijas užgniaužti. Eitynės atsinaujino po penkerių metų.

Jos vyko po kiekvienų rungtynių ir buvo tokios gausios, kad milicija jau negebėjo joms užkirsti kelio. Minia traukė susiklosčiusiu maršrutu iš „Žalgirio“ stadiono į stotį. Kodėl būtent į stotį?

„Spėju, kad milicija nebekartojo 1977-ųjų klaidos ir nukreipdavo sąlyginai saugiu maršrutu. Plius iš stoties išsivažinėdavo visi atvykėliai iš Grigiškių, Lentvario, Kauno ir kitur. Ir miesto transportas po visą Vilnių iš ten važiuodavo“, – vertino nuolatinis tų metų eitynių dalyvis Kazys.

Paradoksalu, bet „Žalgiriui“ patekus į aukščiausiąją TSRS lygą ir žiūrovų stadione padaugėjus, eitynių dalyvių gerokai sumažėjo. Joms pamažu slopstant, milicijai dažnokai jau pavykdavo išskaidyti minią. Galutinį tašką – stotį – minia pasiekdavo toli gražu ne kaskart.

Tačiau demonstracijos po kiekvienų „Žalgirio“ rungtynių vyko dar kelis metus. Kol kažkam iš valdžios neatėjo išganinga mintis, kaip su jomis susidoroti. Ne jėga. Gudrumu.

N. Gavinavičiaus nuotr.

Po kažkurių rungtynių nuo pat stadiono į stotį buvo paleisti nemokami autobusai. Ir visi eitynių dalyviai persiorientavo į motorizuotas demonstracijas. Iš autobusų langų plaikstėsi vėliavos, aidėjo skanduotės, milicija nieko neliesdavo. Kuo ne puiki alternatyva ėjimui pėsčiomis?

Galop tai tapo nauju įpročiu.

O po kurio laiko iš stadiono pasipylę fanai tų jau įprastų autobusų šalia stadiono nerado. Bet eitynių surengti jau nepajėgė. Taip ir išsiskirstė, palaidoję porungtyninių demonstracijų idėją.

Ingvaras Butautas

***

Iš socialinių tinklų komentarų:

Vytautas
Teko tokiose eisenose sudalyvauti. Vienybė buvo nesustabdoma. Pamenu, kaip Upės gatvę užtvėrusius milicijos ekipažus sirgalių minia rankomis pernešė link kelkraščio, kad neribotų žmonių srauto.

Gintaras
Nepamenu su kuo 1977 m. žaidė „Žalgiris“, bet tai buvo kelias į pirmą SSSR lygą. Na, po varžybų ir prasidėjo… Didžiulė minia skandavo ne tik „įvartį įvartį“, „Žalgiris Žalgiris“, bet ir „Lietuva“ užpildė prospektą ir judėjo link Tauro kalno. Pasitraukti iš eisenos jau nebuvo galimybės, kiekvienos tarpuvartės gilumoje stovėjo po 5-8 saugumiečius. O ant Tauro kalno mūsų jau laukė vidaus kariuomenė, milicijos kursantai su šunimis… Buvau jaunas, bėgau greitai, paskui ėję „diedukai“ sugriebti nespėjo.

Aurelijus
Kai „Žalgiris“ po paskutinių rungtynių iš antros lygos pakilo į pirmąją, tai buvo didžiausia eisena per Gedimino pr su antitarybiniais šūkiais, kai priėjo KGB rūmus, prasidėjo masiniai švilpimai ir skandavimai. Tada pradėjo visus gaudyti. Man pavyko įšokti į troleibusą ir išvengiau suėmimo. Bet pamečiau konspektus (buvau VISI studentas) su pavarde ir vardu. Nepateko jie į KGB rankas, kitaip būčiau išmestas iš mokslų ir pasiųstas tarnauti pas baltas meškas.