Vilniaus „Žalgirio“ B komandos treneris Dainius Greviškis apžvelgė pasibaigusį Pirmos lygos sezoną, pasidalijo įžvalgomis apie komandos patirtus iššūkius bei pasiektus rezultatus. Treneris taip pat įvertino jaunųjų žaidėjų tobulėjimą ir jų žingsnius siekiant sėkmingos integracijos į vyrų futbolą.

– Kokios mintys apie prabėgusį sezoną?

– Sezonas iš tiesų buvo labai įdomus, intriguojantis. Buvo daug pasikeitimų. Sezono pradžia buvo tikrai problematiška, nes pirmas šešias savaites dalis žaidėjų treniravosi su pagrindine komanda. Realiai, pasiruošimas sezonui prasidėjo prieš pat čempionatą sužaidus porą draugiškų rungtynių. Pradžia tikrai nebuvo lengva – pora lygiųjų, pora pralaimėjimų lyderiams.

Praėjus tam laikui – mėnesiui, 1,5 mėn. nuo tada, kai pradėjome kartu treniruotis, išsiryškinome savo startinį 11-uką, žaidėjus, ant kurių galėjome statyti komandą ir susiklijavome. Turėjome labai gerą pirmą ratą ir sezoną baigėme gana aukštai. 

Žaidėjai tikrai nustebino ir komanda paaugo. Sezono tikslas, pirmiausia, buvo neiškristi iš lygos, tiesiog bandyti kabintis ir apšaudyti žaidėjus. Sezonas viršijo tiek mano, tiek visų kitų lūkesčius. 7 vieta turnyrinėje lentelėje, aplenktos visos dublerių, dalis vyrų komandų. Bijau sumeluoti, bet įmušėme 50 įvarčių, iš kurių 48 – lietuvių žaidėjų. Manau, pagal šį rodiklį esame pirmi lygoje.

Turėjome ir gerų pavyzdžių. Tokie B komandos žaidėjai kaip Kevin Lukaševič turėjo gerų rungtynių ir A lygoje, kurioje taip pat pasižymėjo tiek įvarčiais, tiek rezultatyviais perdavimais. Turbūt didžiausias pavyzdys yra Motiejus Burba, kuris būdamas dublerių komandoje daug ir kryptingai dirbo ir sulaukė pakvietimo į nacionalinę rinktinę. Čia, turbūt, yra aukščiausias tikslas, kokį galima turėti. Žaidėjas pagrindinėje komandoje lemiamu metu buvo vienas pagrindinių žaidėjų. 

Aišku, reikia paminėti ir jaunus žaidėjus. 17-metis Dominykas Čekavičius šį sezoną sužaidė 14 rungtynių, 18-metis Vytis Pavilonis, kuris visą pirmąjį ratą žaidė ir pagrindinėje komandoje. Taip pat 18-metis Vakaris Berenta, Vakaris Bradūnas bei Benas Bruzga. Džiaugiamės.

– Komanda sezoną pradėjo vienokia, jį baigė – kitokia. Prie ekipos sezono metu prisijungė keletas jaunų žaidėjų. Kaip pavyko išlaikyti tęstinumą?

– Visi žaidėjai yra akademijos auklėtiniai, praėję visus etapus nuo jaunių futbolo. Tas pasikeitimas, atėjimas yra gana natūralus. Reikia suprasti, kad žaidėjams reikia varžytis nebe su savo bendraamžiais, o su vyrais, legionieriais. Tai yra iššūkis ir reikia tikrai nemažai laiko. Vieniems žaidėjams adaptacija yra lengvesnė, kitiems reikia laiko.

– Komandoje sezoną pradėjo, tačiau vėliau rimtą traumą patyrė Joris Aliukonis, jį pakeitė Domantas Jakubovskis, tuomet prisijungė ir Dominykas Čekavičius. Kaip atrodė vartininkų rotacija?

– Natūrali rotacija. Pasitikime savo žaidėjais. Taip, truputėlį buvo jaudulio, bet toks yra kelias. Tai nėra vyrų komanda, kai turi jau patyrusį, subrendusį žaidėją, kuriam integruotis yra lengviau. Mes pasitikėjome ir bravo Domantui, kuris tas 9 rungtynes stovėjo solidžiai, be didesnių klaidų ir labai stipriai padėjo sezono viduryje. Prisijungus Dominykui, jis savo šansą išnaudojo.

– Minėjote sunkią sezono pradžią. Nuo 5-ojo turo komanda turėjo 10-ies nepralaimėtų rungtynių seriją. Kas lėmė šį etapą ir ar, jūsų manymu, komanda tuo metu žaidė geriausią futbolą?

– Pirmas 4-5 rungtynes, tą mėnesį laiko bandėme surasti optimalią sudėtį, pozicijas, kad ta komanda su pagrindinės komandos žaidėjų pagalba galėtų turėti savo braižą. Turbūt padėjo ir meškos paslaugą padarė tai, jog varžovai mūsų neįvertino ir nesitikėjo. 

Esame jauna komanda, turime techniškų, atakuojančių žaidėjų, kurie gali užbaigti atakas. Dažniausiai varžovai mus paspausdavo, atsirasdavo erdvių ir įmušdavome tuos įvarčius. Sėkmės pagrindas yra bendras darbas treniruočių metu, komandos sudėties išsiryškinimas ir varžovų lūkesčiai. Buvome vadinamieji underdogai ir tuo labai stipriai pasinaudojome. 

Rezultatų prasme – taip, tai tai buvo geriausias etapas, nes nepralaimėjome 10 rungtynių iš eilės. Po tų 10 rungtynių tikėjomės kabintis į stipriausiųjų trejetuką, bet po paskutiniųjų pirmojo rato rungtynių su Vilniaus raj. „TransInvest“, tas tikslas kiek nutolo. Po pirmojo rato varžovai analizuoja, nes jie siekia sportinių rezultatų, nori patekti į A lygą, žaisti pereinamosiose rungtynėse ar neiškristi iš lygos. Tuomet jie pakeičia savo taktiką. Praktiškai visose rungtynėse, išskyrus porą, varžovai atsitraukdavo nuo mūsų ir tada mums jau reikėdavo perimti kitą vaidmenį. Reikėdavo sukurti, žaisti prieš žemą bloką, kam reikia aukštesnio meištriškumo, greitesnio mąstymo, perdavimo ir nestandartinių sprendimų bei įmušti.

Nesakyčiau, kad žaidėme blogiau. Buvo daugiau iššūkių, kurie buvo geri. Man tai labai patinka. Jei Pirmoje lygoje galime spaustis varžovus 90 minučių, žaisti pirmu numeriu, tai išpildome savo uždavinį – varžomės ir bandome laimėti rungtynes. Tai mums yra didžiulis pliusas, labai daug dėl to dirbame. Kaip visada – reikia laiko.

– Kalbėjote apie Motiejų Burbą. Pats žaidėjas sakė, jog jam tai buvo sunkūs metai. Ar turėdavote pokalbių su juo?

– Čia nėra jokių paslapčių. Pagrindinė trenerio pareiga yra padėti žaidėjui augti ir įveikti iššūkius. Gali nepasisekti futbole, kažkur gyvenime, bet tam mes, treneriai ir esame reikalingi. Priklausomai nuo situacijos, turime būti ir pedagogai, ir tėvai, ir draugai. 

Motiejui iš pradžių tikrai nebuvo lengvas laikotarpis. Mano pagrindinis klausimas jam buvo – ar nori žaisti futbolą? Sakiau jam, jog jeigu nori žaisti futbolą, mes tau tikrai padėsime, kiek galime. Tai tiesiog yra treniruočių procesas. Reikia treniruotis, stengtis, treniruotėse išlaikyti koncentraciją ir visa tai perteikti rungtynėse. 

Su Motiejumi kiekvieną treniruotę kalbėdavome iki mažiausių detalių – kaip pastatyti koją, ją pakelti, kaip atsidengti, įvertinti situaciją. Nuolat bendravome ir to rezultatas puikiai matosi. Vis tiek reikia nepamiršti, jog tai yra jaunas žaidėjas. Tai yra tobulėjimo procesas, jis turi mokytis.

– Kokie kito sezono lūkesčiai? Kaip keisis komandos sudėtis?

– Dar labai anksti atsakyti į šį klausimą. Nauja valdžia, nauji treneriai, naujas personalas. Tikslai – kaip ir visada, aiškūs – iš dublerių komandos integruoti kuo daugiau žaidėjų į pagrindinę komandą. Tikslas niekada nesikeitė ir, turbūt, niekada nesikeis. 

Po žiemos pamatysime kaip formuosis pagrindinė komanda. Iki Kalėdų palaikysime fizinę formą. Bus delionė, bet toliau darbuojamės.